1948 metų gegužės 22 diena 2 valanda. Šią datą švenčionėliškė Veronika Charačidi atsimena puikiai. Nors tada buvo tik šešerių. Kaip ir tą siaubą, sukausčiusį šeimą išgirdus beldimą į langą, mamos klyksmą, ginkluotų žmonių būrį, atimamus pasus ir įsakymą susirinkti daiktus per dvi valandas... Keturiasdešimt hektarų žemės Gražulių kaime (Švenčionių sen.) turėjusią šeimą, auginančią tris mažametes dukreles: ketverių metukų Marytę, šešerių Veroniką (mano šios temos pašnekovę) ir aštuonerių Bernadetą, išbuožino. Kitaip sakant, sugriovė darbščių valstiečių su meile kurtą gyvenimą...

Veronika sako puikiai prisimenanti, kad tėvas kruopščiai ir tvarkingai surašinėjo paliekamus daiktus, kaip buvo įpratęs vesti apskaitą dirbdamas seniūnu, o vienas iš ginkluotų vyrų rėžęs: „Geriau kuo daugiau krauk į maišus, kad vaikai badu nenumirtų...“. Į vaikišką sąmonę Veronikai ryškiai įsirėžęs ir didžiulis kriokiantis sunkvežimis, baisus nematytas daiktas, kuriuo šoko ir nevilties ištikta šeima turėjo iškeliauti į nežinią. „Man tas sunkvežimis buvo toks baisus, kad norėjau pabėgti nuo jo kuo toliau, - dabar kvatojasi Veronika. – Rėkiau, klykiau, vos įkėlė pačiupę. Ir mama raudojo, mus apkabinusi. Tik tėvelis vyriškai santūriai laikėsi“.

Sunkvežimiui tolstant nuo gimtųjų namų šešiametei mažylei įsirėžė dar vienas vaizdas. Trėmimo vykdytojai veda iš jų tvartų keturis gerai prižiūrėtus arklius. O viena juoda kumelė tokia graži, blizgančiais vilnijančiais karčiais. Visi žvengia svetimųjų tampomi, o tėvas tolstančiame sunkvežimyje žiūri į juos meiliu žvilgsniu ir sako: „Nežvenkit gi taip, aš pas jus sugrįšiu“. Tačiau šiems žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. Grįžo tėvai į Lietuvą po daugelio metų, tačiau nei namų, nei žirgų, nei nieko kito čia nerado. Tiesa, kai mama jau po Stalino mirties buvo grįžusi aplankyti ligotų tėvų, savo fikusą ir indaują pastebėjo viename apylinkės kabinete stovinčius...

Ilga kelionė prikimštuose vagonuose į atšiaurią Rusijos glūdumą Veronikai tuomet nepasirodė labai sunki. Visa šeima buvo kartu, tėvai stiprūs, sveiki, maisto turėjo įsidėję, stotelėse vaikai galėdavo palakstyti, pažaisti. Tad didelių rūpesčių nejutę. Tėvams – kas kita. Kartą vienoje stotelėje vaikams bežaidžiant, pasimetė keturmetė Marytė. Komanda buvo duota: „Po vagonam!“ (pasak, Veronikos, nors rusų kalbos ir nemokėjo, bet kažkaip jau suprasdavo, ką tai reiškia). Jeigu kokie vaikai nesuskubo prie tėvų pribėgti, juos sugrūsdavo, kur papuolė. Taip atsitiko ir su Maryte. Vėl klyksmas ir motinos rauda sausakimšame vagone. Ačiū Dievui, pasimetėlė kažkaip stebuklingai atsirado – Veronika prisimena, kaip sesutė artėjo prie jų, žmonėms iškėlus iš rankų į rankas ją perdavinėjant.

Birželio pabaigoje tremtiniai pasiekė Krasnojarsko kraštą, Rešioty stotį. Veronika prisiminė, kad kelyje daug dainuodavo, giedodavo, melsdavosi. Tame pačiame vagone dardėjo ir Juliaus Siniaus, kurio vardu dabar pavadinta Švenčionių meno mokykla, šeima. Julius grodavo akordeonu, o visi sutartinai dainuodavo... Rešiotuose išsodino visas šeimynas, o kažkokie žmonės (tarsi vergų pirkliai) vaikščiojo ir rinkosi. Kur buvo daugiau vyrų, stipresnių jaunuolių, tuos greičiau paėmė, o kur šeimos su vaikais, seneliais – tiems tame beteisių žmonių „turguje“ teko pasėdėti ilgiau. „Labiausiai tų senelių būdavę gaila, - prisimena Veronika. – Jie verkdavo Lietuvos, dirbti nebepajėgdavo, neretai juos apnikdavo visokie parazitai, ligos. Mes, vaikai, juos guosdavome kaip galėdami“.

Šiaip ne taip įsikūrę, suaugusieji kibo į darbus, mažesnieji vaikai buvo išskirstyti po darželius, didesnieji ėmė rengtis mokyklai, juk rusų kalbos niekas nemokėjo. Vėliau Veronikos šeimai buvo leista persikelti į Tumanšet kaimelį, kur buvo mokykla. Apsigyveno drėgname nedžiovintų rąstų name. Tėvai dirbo, miškuose rinko smalą, vaikai lankė mokyklą. Pasak Veronikos, tremtinių vaikai gerai mokėsi, buvo ir Sovietų sąjungos himną iškalę, ko nepasakysi apie vietinius.

Ir Sibire lietuviai stengėsi gyventi įprastą gyvenimo būdą. Jau pirmą tremties pavasarį Veronikos šeima pasisodino bulvių, kitų daržovių. Ilgai netrukus įsitaisė ožką, vardu Mania, kuri labai bijojusi griaustinio, tad tekdavę ją į namus vestis, vėliau ir karvę, kiaulių. Prie ūkio, kaip Lietuvoje ūkininkams buvo įprasta, pagal jėgas dirbo visi – ir suaugusieji, ir vaikai. Todėl nebadavo. Vietiniams būdavę keista, kad lietuviai sodina bulves, augina gyvulius, nors derlingos žemės ten buvo sočiai. Tačiau tremtiniai aplinkinių nuomonės nepaisė. Veronika prisimena, kad dėl tų bulvių mama jau pirmą pavasarį net daboklėn buvo patekusi. Nuėjo į už dešimties kilometrų esantį kolūkį paprašyti bulvių, kad galėtų pasisodinti. Jai nesant kaip tik atėjo tikrintojai, kurie kas mėnesį registruodavo tremtinius, ir už nebuvimą patikrinimo metu – 10 parų arešto.

Kai 1953 m. mirė Stalinas, mokytojai visiems mokiniams liepė verkti, teko ašaras išspausti ir mažiesiems tremtiniams... 1957 m. šeima buvo reabilituota, tačiau į Lietuvą, nors ir kaip traukė Tėvynė, dar nevažiavo, nes ten nebebuvo namų. O čia jau ir namą tėvas buvo pastatęs, dukros mokėsi. Mama buvo išsiprašiusi aplankyti savo tėvų, tačiau turėjo grįžti pas šeimą atgal. Tačiau ilgesys vis dėlto nugalėjo – tėvai 1964 metais grįžo į Lietuvą.

Veronika Sibire dar ilgiau pragyveno – iki 1972 m. liepos 5 d. Čia sutiko taip pat tremtinį graiką Jurijų Charačidį, ištekėjo, pagimdė tris sūnus. Jaunoji Charačidi šeima gyveno gerai, turėjo gerai apmokamą darbą, būstą, buvo įsigiję automobilį. Kai tremtiniams graikams, vokiečiams leido išvykti į gimtąsias šalis, pakėlė sparnus ir Charačidi šeima. Jurijaus brolis išvyko į Graikiją, o jiedu su Veronika ir sūnumis – į Lietuvą. Daug kas juos atkalbinėjo nuo tokio žingsnio, juk tremtinių Lietuvoje sovietų valdžia nelaukė. Jaunesnioji sesuo Marytė jau buvo pabaigusi Irkutsko institutą ir su gerų žmonių pagalba įsikūrusi Švenčionėliuose, mokytojavo. Tačiau atvykę į vietos milicijos skyrių prisiregistruoti, sulaukė pasiūlymo grįžti pas baltąsias meškas, kur jiems esą ir vieta. „Padėjo tuo metu rajono valdžioje buvusi Viktorija Purvaneckaitė, liepusi mus priregistruoti, - pasakoja Veronika Charačidi. – Vyrą priėmė dirbti į miškų ūkį, mane – į rajkoopsąjungą. Gyvenimas ir vėl ėmė klostytis. Tik mūsų grįžimo džiaugsmą aptemdė mano tėvo žūtis po traukinio ratais, įvykusi praėjus vos aštuonioms dienoms po mūsų grįžimo“.

Per gyvenimą Veroniką lankė ir džiaugsmas, ir skausmas, tačiau energinga ir veikli moteris, jau perkopusi ir 70-metį, net negalvoja suskysti, palūžti ar klausyti kur ką skauda. Džiaugiasi gerai sutarianti su vyru, mėgsta paviešėti pas jo gimines Graikijoje, moka ir pas save svečius priimti, didžiuojasi sūnumis, marčiomis, anūkais, nekantraudama laukia proanūkių, puoselėja savo namų aplinką, daržus ir šiltnamius, sekmadieniai – būtinai mišiose bažnyčioje.

Na, o šį sekmadienį, birželio 14-ąją, kai iš Lietuvos pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai, ji būtinai dalyvaus visuose šiai tragiškai datai atminti skirtuose renginiuose Švenčionėliuose, susitiks su artimaisiais, draugais, pažįstamais, likimo broliais ir sesėmis, prisimins ir tuos, kurie svetimųjų išplėšti iš tėviškės galvas padėjo ir amžiams liko atšiauriose Sibiro platybėse...

Irena POŽĖLIENĖ