Motinystės tema yra viena iš esminių bažnyčios sąvokų. Kai imame kalbėti apie pačią motinystę, tai pirmiausiai kyla mintis apie gyvenimą dėl kito, pasiaukojimą, davimą naujos gyvybės. O visa tai vainikuoja motinos meilė, kuri pasireiškia tuo, kad motinos myli vien už tai, kad esame, o ne už tai, kad esame geri ar kažkuo ypatingi. Motina myli, ir kai jos vaikai yra geri, o lygiai taip pat, kai jie yra blogi. Ir jie visada motinai lieka vaikai.

Šitame kontekste matome ir Dievą, kuris veikia ne vien kaip tėvas, bet Dievas yra savyje ir motiniškas. Dievas kuria visą kūriniją, duoda viskam pradžią ir gyvybę, ją augina, rūpinasi, o taip pat yra švelnus, gailestingas, kantrus, nuolankus, mylintis visus ir t.t. Visos šitos savybės parodo Dievo motiniškumą. Ir Dievuje motinystė įgauna naują prasmę ir pavyzdį.

Kalbėdami apie motinystę negalime nepaminėti Bažnyčios. Bažnyčia irgi yra motina. Jos pats pašaukimas yra motiniškas. Bažnyčia savo narius gimdo, per krikštą mes tampame jos nariai. Bažnyčia maitina savo vaikus, duodama jiems Dievo žodį ir Komuniją. Ji yra toji, kuri mus užtaria ir nuolat meldžiasi. Ji priima nusidėjėlius savo vaikus ir apkabina. Ji moko savo vaikus ir jais rūpinasi nuo gimimo iki mirties. Taip pat Bažnyčioje mes visi esame broliai ir seserys, nes Bažnyčia – mūsų motina.

Ko gero plačiausiai ir gausiausiai žmonės priima Mariją kaip motina. Ji yra daugelio paguoda. O ypač tų, kurie netekę motinų arba nepatyrę jų meilės. Prie Jos glaudžiamės kaip maži vaikai, prašydami paguodos, užtarimo, maldų. Skaitydami Evangeliją randame, kad Jėzus, kybodamas ant kryžiaus, mums patikėjo Mariją kaip motiną, o jai mus pavedė kaip Jos vaikus. Todėl Jos santykis su mumis yra ypatingas. Jinai mumis rūpinasi taip pat, kaip rūpinosi savo įščių vaisiumi – Jėzumi.

Kalbėdamas apie šitas įvairias motinystes, kviečiu eiti į tokį santykį. Priimti Dievą, Bažnyčią, Mariją kaip mūsų motinas. Ieškoti juose to motiniškumo. Dažnai mes linkę reikalauti, kad mūsų motinos būtų tokios, kokių mes norime. Bet pamirštame patys būti gerais vaikais jų atžvilgiu. Jiems mes esame visada tik vaikai, visai nesvarbu, kiek mums metų. Jei mums yra net virš 80 metų ir manome, kad esame pakankamai suaugę, viską puikiai išmanome, tai prisiminkime, kad Bažnyčiai yra virš 2000 metų. Todėl Dievo ar Bažnyčios atžvilgiu mes būsime tik vaikai. Ir tai yra gerai. Motinystė, kaip ir buvimas sūnumi ar dukra niekada neleidžia pasenti vidumi. Atpažinkite save kaip sūnų ir dukrą.

Kun. Deimantas BRAZIULIS