Apie veterinarijos gydytoją Astą Vigelienę pirmą kartą rašiau prieš kokius dešimt metų, jos darbinės veiklos pradžioje, kai ji pirmoji Švenčionių rajone bandė kurti smulkių gyvūnų gydyklą. Praėjo dešimtmetis, ir aš Pasaulinės veterinarijos dienos išvakarėse važiuoju į Pabradę pasidomėti, kaipgi sekasi veterinarijos gydytojai Astai Vigelienei.

Pirmas įspūdis vos įžengus į puikiai sutvarkytas ir įrengtas gydyklos patalpas leido suprasti, kad teigiamų pokyčių yra ir nemažai. Matyt, logiška, kad ir pirmas mano klausimas buvo susietas su praėjusiu dešimtmečiu ir pokyčiais.

- Asta, praėjo dešimt metų, kai įgijusi veterinarės profesiją sugrįžai į gimtąją Pabradę. Dešimt metų – tai laiko tarpas, kai žmogus jau gali įvertinti savo pasirinkimo teisingumą. Ar nesigaili pasirinkusi veterinarijos gydytojos profesiją?

- Pasirinkau šią profesiją iš pašaukimo. Matydama dirbantį tėvą jau nuo mažens svajojau apie veterinarės profesiją. Šis darbas man patinka savo įvairove. Nuo vaikystės aš mylėjau gyvūnus ir myliu iki šiol, tad turėdama galimybę jiems padėti esu laiminga. Mūsų namuose visada buvo laikomi gyvūnai, gal iš čia ir meilė jiems. Jau vaikystėje man patiko stebėti gyvūnų gyvenimą, jų poelgius. Kai nuėjau studijuoti, man trūko vieno – kontakto su gyvūnais, tad sulaukusi penktadienio skubėdavau į Pabradę, kad galėčiau pabendrauti su savo gyvūnais. Baigusi studijas net nedvejodama sugrįžau į gimtąją Pabradę, į gimtuosius namus, nors turėjau pasiūlymų dirbti didmiesčiuose, bet traukė į savo kraštą, arčiau gamtos, arčiau gyvūnų. Čia sugrįžusi ir pradėjau savo darbinę veiklą. Pradėjau kurti ir smulkiųjų gyvūnų gydyklą.

- Tu buvai pradininkė smulkiųjų gyvūnų gydyklų kūrime Švenčionių rajone. Dabar jau turime tris, ir visoms vadovauja damos...

- Taip, buvau pradininkė, ir pradžia buvo nelengva, o pagrindinė priežastis buvo žmonių psichologija. Ne vienam atrodė, kad nešti ar vežti pas veterinarijos gydytoją susirgusį šunį ar katiną kažkaip nerimta. Tai juk ne karvė, kiaulė ar arklys, kuriuos būtinai reikėjo gydyti, o kačiukas ar šuniukas – jei lemta, tai ir patys išgis. Per tą dešimtmetį viskas kardinaliai pasikeitė. Dabar, susirgus naminiam augintiniui, žmonės skuba pas veterinarą. Ir neša savo augintinius gydyti ar skiepyti įvairaus amžiaus žmonės: nuo vaikų iki senukų. O tai, kad gydyklas kuria moterys veterinarės, natūralu, nes ir studijuojančių veterinariją vyrų dabar mažiau negu moterų, juk keičiasi ir pati darbo specifika. Dabar daugiau tenka gydyti smulkiuosius gyvūnus, nes stambiųjų naminių gyvūnų gerokai sumažėjo. Tiesa, aš turiu labai platų darbo spektrą: nuo pačių mažiausių iki arklių, nes vyro Gintaro tėvų ūkyje yra ir avių, ir ožkų, ir žuvų, ir ančių, ir žąsų, ir pentardų... Turiu ir sportinę grynaveislę kumelę. Neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas po visų darbų užsėsti ant žirgo ir pajodinėti. Turėti savo žirgą buvo mano vaikystės svajonė ir džiaugiuosi, kad ji išsipildė. Tai, kad yra tokia gyvūnų įvairovė, man, kaip veterinarei, puiki erdvė stebėsenai bei profilaktikos ir gydymo praktikai. Juk serga ne tik šunys, katės, bet ir avys, naminiai paukščiai ir net žuvys. O grįžtant prie šio klausimo pradžios, galiu tik pasidžiaugti, kad kuriasi daugiau smulkiųjų gyvūnų gydyklų. Juk būna atvejų, kai esi išvykusi, o tau skambina žmogus ir prašo padėti, tokiu atveju duodu savo kolegų kontaktinius duomenis. Gyvūnų, laikomų namuose, daugėja, keičiasi ir žmonių požiūris į laikomų gyvūnų profilaktiką ir gydymą, tad, manau, darbo užteks. Juk dabartiniu laikotarpiu, kai daugėja vienišų žmonių, daugumai jų šuniukas ar kačiukas tampa neatskiriama gyvenimo dalimi, ir tą akivaizdžiai pamatai, kai tau atneša gydyti susirgusį gyvūną. Kartais atrodo, kad pačiam šeimininkui labiau skauda negu augintiniui. Ir tai natūralu, kadangi pati labai myliu gyvūnus, man toks jausmas pilnai suprantamas.

- Ar atsiranda naujų ligų gyvūnų tarpe?

- Kiekvienais metais ligos būna skirtingos. Vienu metu siautėjo šunų maras, pradėjo žmonės šunis skiepyti, liga aprimo, po to užpuolė jaunų šuniukų virusinės ligos, vėl padėjo skiepai. Dabar labai dažnai tenka susidurti su erkių platinamomis ligomis. Dažniausia serga šunys. Daugėja užsikrėtusių erkių, daugėja ir jų pernešamų ligų. Noriu pasakyti, kad jei gyvūnai profilaktiškai skiepijami, šeimininkai turi mažiau rūpesčių, nes gydymas kur kas brangiau kainuoja. Net namuose laikomus gyvūnus reikia skiepyti. Tiesa, labai dažnai išgirsti nustebusio šeimininko klausimą – kam tą daryti, juk gyvūnas neina į lauką, nekontaktuoja su gentainiais? Bet juk pats žmogus ant savo apavo į namus atneša ir bakterijų, ir virusų, kurie pavojingi augintiniams. Reziumuojant galima pasakyti – jei turi augintinį, privalai juo rūpintis, nes tai toks pats gyvas sutvėrimas, kaip ir mes, žmonės. Jam taip pat skauda, jis jaučia išdavystę, ypač šunys. Už meilę gyvūnai atsidėkoja meile.

- O kaip vertinate dažną reiškinį, kai gyvūnai įsigyjami tenkinant vaikų užgaidas arba dovanojami tarkim gimtadienio proga?

- Dėl vaikų užgaidų, tai čia negali vienpusiškai atsakyti. Prieš įsigyjant šunį ar katiną visada reikia pasverti visus „už“ ir „prieš“. Labai dažnai vaikai iš tikrųjų pamilsta augintinį ir tą meilę gyvūnams išsaugo visą gyvenimą. Aš ir pati labai norėjau taksų veislės šuns, ir kai tėvai padovanojo, buvau laiminga. Bet būna atvejų, kai vaikams paaugus, atsiradus kitiems pomėgiams, gyvūnas tiesiog išmetamas į gatvę. Man tokie poelgiai sunkiai suprantami. O kas susiję su gyvūnų dovanojimu, tai čia iš viso dažnai sunkiai paaiškinamas poelgis. Ką daryti su tokia dovana, jei tau to gyvūno nereikia, neturi kur jo auginti? Juk gyvūnas ne koks plastmasinis buitinis prietaisas – jei nereikia, padėjai į sandėliuką ir tegul stovi. O šunimi, katinu ar kitu gyvūnu reikia rūpintis, jam reikia jūsų meilės. Ir apskritai, prieš imdami gyvūną, žmonės turi pagalvoti, kokios funkcijos teks gyvūnui, kiek jam galėsite skirti laiko, kur laikysite. Tai labai svarbu. Tarkim, jūs imate tarnybinės veislės šunį, o bendravimui su juo neturėsite laiko, tai po kurio laiko jis gali ir depresija susirgti. Aš visada, jei žmonės kreipiasi patarimo, klausiu, kam tas šuo bus skirtas, ar tai bus tiesiog mielas šeimos draugas, ar turės atlikti sargo funkcijas, ar dar kokias. Ir tada patariu vieną ar kitą veislę, iš kurių galima rinktis.

- Užsiiminėjote šuniukų veisimu. Ar dabar tą darote?

- Pastaruoju metu – ne, bet tikrai šio įdomaus užsiėmimo ateityje neatsisakysiu. Juk malonu išgirsti, kad tavo išauginti šunys vėliau skina pergales parodose, o selekcinis darbas – labai įdomus, o kiek nuostabių akimirkų patiri užsiiminėdama su mažais šuniukais. Tai fantastiškas jausmas.

- Kai lankiausi prieš dešimtmetį, buvo pati gydyklos kūrimosi pradžia. Ar esi patenkinta pokyčiais?

- Šiaip patenkinta, nors, žinoma, žmogus visada nori dar geriau. Tad tiek pačios profesiniam tobulėjimui, tiek gydyklos įrengimui erdvės dar yra. Norint eiti koja kojon su gyvenimu, su progresu, ir pačiai reikia tobulintis, žinoti visas naujienas veterinarijos pasaulyje. Nes nuolat atsiranda ir naujų vaistų, ir gydymo bei profilaktikos naujovių.

- Kokias paslaugas teikia jūsų gydykla?

- Pirmiausia tai gyvūnų profilaktika ir gydymas bei įvairios chirurginės procedūros - kastracija, sterilizacija, žaizdų siuvimas. Jei būna lūžiai, nukreipiu profesionaliems traumatologams. Atlieku biocheminius gyvūnų kraujo tyrimus , kurie reikalingi, kad būtų parinktas tikslesnis gydymas. Kažkurį laiką tyriau ir trichineliozę, bet dabartiniu metu to neatlieku.

- Kokį įdomiausią gyvūnėlį teko gydyti?

- Gal ežiuką. Nors atneša ir susižeidusių paukščių. Jei galiu, visada padedu, o mano mylimiausias gyvūnas, be abejo, yra šuo, antroje vietoje – žirgas. Kaip jau minėjau, turiu kumelę. Kaime ir 8 katinai gyvena. Kadangi vyro tėvų ūkyje auginamos avys, neseniai pagaliau pavyko įsigyti Podhalės aviganių veislės šuniuką, kuris saugos avių bandą nuo vilkų ir kitų plėšrūnų.

- Asta, kuo visgi žavi tave veterinarės profesija ir kokios akimirkos būna sunkiausios?

- Veterinarijos gydytojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių, įgūdžių, bet ir pasiaukojimo. Kartais gali būti pavojinga gyvybei ir sveikatai, nes kai kurios gyvūnų ligos yra pavojingos ir žmogui. Kaip pavyzdį galiu pateikti pasiutligę. Tad visados turi laikytis visų atsargumo priemonių. Tam tikros rizikos yra ir gydant bei skiepijant šunis, žirgus, galvijus. Visada turi būti pasiruošusi netikėtumams. Maloniausia, žinoma, būna kai išgydai sergantį gyvūną, kai matai laimingą šeimininką. Tokios akimirkos atperka visus sunkumus ir jautiesi laiminga. Sunkiausia, žinoma, kai reikia užmigdyti gyvūną, bet aš tą darau tik tokiais atvejais, kai gyvūno išgydyti nėra galimybių, kai jis kankinasi, o tais atvejais, kai šeimininkas tiesiog nori nereikalingu tapusio gyvūno atsikratyti, bandau atkalbėti, jei ne – ieškau gerų žmonių, kurie gali paimti, arba skambinu į gyvūnų prieglaudą, ir ten bent laikinai randu gyvūnui namus. Yra daug geraširdžių žmonių, kurie padeda, priglaudžia. Sunkiausia, žinoma, rasti namus senesniems gyvūnams, bet kai ieškai, randi. O gyvūnai būna dėkingi priglaudusiems žmonėms. Aš esu gydytoja, ir mano pareiga – juos gydyti, o eutanazija, tai tik kraštutinis atvejis, kai gyvūnas kenčia ir šansų pagydyti nėra.

- Kuriomis dienomis dirba jūsų smulkių gyvūnų gydykla?

- Mano gydykla įsikūrusi Pabradėje, Malūno g. 18. Dirbu kasdien, o jei reikia – ir savaitgaliais, bet geriausia, kai žmonės pasiskambina (tel. 8 652 98602) ir iš anksto susitariame, nes būna ir planinių operacijų, ir išvykimų į vietą, bet telefonas visą laiką su manimi, ir aš visada atsiliepiu ir stengiuosi padėti. Nes aš myliu savo profesiją, myliu gyvūnus, ir mano pareiga jiems padėti. Tą darau iš visos širdies, - baigdama mūsų pokalbį sako veterinarijos gydytoja Asta Vigelienė. O aš šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti Tėvo Stanislovo žodžiais, kurie labai tinka apibūdinti jos pasaulėžiūrai, atsakomybei ir atsakingumui: „Kiekvieno žmogaus sielos gelmėse įrašytas atsakomybės jausmas už pasaulį.“ Tie, kam teko ir tenka bendrauti su Asta, manau, pritars šiais minčiai.

Algis JAKŠTAS