Mes turime 293 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3721
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13908
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89938
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Verba – saugotoja ir gyvybinės energijos nešėja

2015 m. kovo 28 d., šeštadienis, Nr.26 (1459)

Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba su verbomis. Paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę – Velykas – jos šventinamos bažnyčioje. Tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros.

Kalbininkai aiškina, kad verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Atseit, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys – virbas.

Verbų puokštelės įvairiuose regionuose skiriasi. Rytų Aukštaitijoje žmonės, per Verbas eidami į bažnyčią, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti žilvičio šakelę („kačiukų“), o kai kas į puokštelę įkomponuoja dar ir žalių bruknienojų šakelių, pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje žmonės į bažnyčią nešdavosi popierinių gėlių puokšteles, kurios būdavo pritvirtinamos prie medinio kotelio. Šiaulių krašte bažnyčioje šventindavo kadagio šakeles, kurios būdavo papuoštos popierinėmis karpytomis gėlytėmis.

Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios tik maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo pusės metro ilgio. Jų storis labai įvairuodavo.

Nuo seno Verbų sekmadienį žmonės stengdavosi kuo anksčiau atsibusti ir iš anksto pasiruošta kadagio šaka nuplakti miegalius. Žinomas paprotys plakant sakyti magiškus žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka! Až nedielios bus Velykos!“. Tokia verba nuo seno būdavo plakama ne tik namuose, bet ir išėjus iš bažnyčios (paskutinis paprotys dabar jau nunykęs).

Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų. Dar ir šiandien, ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai – tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų.

Senolių išmintis moko: sukirsk vaikui verbos šakele – geriau augs. Jei labai pradėjo skaudėti dantį ar ausį, parūkyk, pasmilkyk ją verba. Kad bitės būtų sveikos, į kopinėjamų bičių avilį įdėk verbos šakelę. Užėjus audrai, verbą sudegink krosnyje arba bent ja pasmilkyk namus ir apie juos – atitolinsi audros debesis. Jei nori, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių, verbos šakelę įkišk į dirvą. Jei nori, kad sėkmingai išsiristų viščiukai, verbos dūmais aprūkyk po višta perėti dedamus kiaušinius ir pasmilkyk perekšlę vištą. Kad gyvuliai vasarą gerai ganytųsi, verbos šakele paliesk, pasmilkyk pirmą kartą į laukus išgenamus galvijus. Kad upelio vanduo būtų švaresnis, vienoje ir kitoje jo pusėje įsmeik po verbos šakelę.

Verbos šakelė neša mums gyvybės atgimimą. Netrukus vėl viskas sužaliuos – amžinasis Gyvybės Ratas sukasi!

Violeta BALČIŪNIENĖ

Nalšios muziejaus Etninės veiklos skyriaus vedėja

 
Reklaminis skydelis