Sausio 18 dieną buvo užverstas paskutinis Eduardo JERMAČKOVO gyvenimo knygos lapas. Į amžinybę iškeliavo puikus žmogus, scenos riteris, Švenčionėlių liaudies teatro entuziastas, meno saviveiklos žymūnas, teatro veteranas. Jo gyvenimo laikrodis sustojo ties 79 metų riba. Gedėti liko mylimi ir mylintys žmonės: žmona Bronislava, dukra Viktorija, marti Vilma, anūkai Akvilė, Justina, Vanda, Liudvika, proanūkė Emilija, daug draugų, kolegų, bendražygių. Liūdime kartu, dalinamės skausmu su šeima, artimaisiais ir visais, kurie pažinojo, mylėjo ir gerbė šį nepaprastą žmogų.

Eduardas Jermačkovas buvo įvairiapusė asmenybė ir viena iš svarbių jo turiningo gyvenimo sričių buvo Švenčionėlių liaudies teatras. Pajutęs teatro meno jėgą, jis visa savo esybe pasinėrė į šią veiklą. Meilę teatrui įžiebė jo įkūrėjas Nikolajus Andrejevas. Švenčionėlių ketaus liejinių gamyklos Kadrų skyriaus viršininkas E.Jermačkovas po darbo skubėdavo į teatro repeticijas, tam skyrė ne tik savo laisvalaikį, bet ir širdies energiją. Teatro scenoje susipažino ir su būsimąja žmona Bronislava.

Bėgo dienos, metai tuo pačiu ratu: darbas – teatras – šeima. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo ratą, o Eduardo gyvenimo ratas buvo labai prasmingas. Teatre jis išbandė save įvairiuose žanruose: dramos, poezijos, miniatiūrų, humoro, satyros, sukūrė daug įsimintinų vaidmenų spektakliuose „Sunkus išbandymas“, „Pavlina“, „Bėglys“, „Nešaudykite baltų gulbių“, „Mes, žemiau pasirašiusieji“, „Provincijos anekdotai“, „Moterų vienuolynas“, „Sugrįžimas“ ir t.t. Bene reikšmingiausias E.Jermačkovo darbų įvertinimas buvo ne garbės raštai, bet dėkinga žiūrovų pagarba, kiekviename spektaklyje sausakimša maža ir žema senųjų kultūros namų salė ir plojimai, begales kartų aidėję Lietuvos miestelių, kaimų, bažnytkaimių, kaimyninės Baltarusijos salėse.

Eduardas ne tik vaidino, bet buvo aktyvus kupletų, scenarijų sudarytojas. Su dėkingumu prisimindavo režisierius N.Andrejevą, N.Voložaniną, V.Lido, I.Lurje, I.Sergeiko, J.Južakovą, G.Žilį, G.Černiauską, A.Iljiną, A.Šibkų. Tai dalelė istorijos, nes kiekvienas režisierius statydamas pjeses turėjo savo darbo su aktoriais stilių.

Teatras tapo antraisiais namais. Tai buvo išraiškos meno, pareigingumo, atkaklumo, bendravimo, sceninės kultūros mokykla. Eduardas ilgą laiką buvo Švenčionėlių liaudies teatre pastatymo dalies vedėju. Tai labai rimtos ir atsakingos pareigos – teatro variklis. Juk apšvietimas, dekoracijos, programos, skelbimai, išvykų organizavimas didele dalimi nulemia spektaklio sėkmę. Net ir naujųjų kultūros rūmų Švenčionėliuose statyboje padėjo kertinį akmenį. Kad juos turime, iš dalies yra ir liaudies teatro nuopelnas.

Eduardas net ir tada, kai nedalyvavo liaudies teatro veikloje, stebėjo ir žinojo visas naujoves, įvykusias premjeras. Jam tai buvo svarbu. Džiaugėsi liaudies teatro 55 metų jubiliejumi.

Eduardas išsiskyrė ir fenomenalia atmintimi. Niekas negalėjo tiek prisiminti istorinių įvykių, pavardžių, datų, susijusių su Švenčionėlių miesto istorija, teatro gyvenimu. Jis buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija. Jo atmintyje buvo užfiksuoti ir visi Švenčionėlių teatro įvykiai, linksmi nuotykiai iš repeticijų, kelionių, ypač kai per šalčius važiuodavome vaidinti į atokiausius kampelius traktoriumi ant rogių ar „studanbekeriu“ (dengta mašina, šildant „buržujkai“).

Labai norėjo sudėlioti visus taškus ir parašyti Švenčionėlių liaudies teatro istoriją, paties miestelio istoriją. Deja... Tai liko tik jo atmintyje.

E.Jermačkovas pasižymėjo tolerancija, ramybe, optimizmu. Kiekvienu klausimu turėdavo argumentuotą nuomonę. Jo gyvenimo kelias nebuvo lengvas – buvo ne tik džiaugsmo, vilties, bet ir kliūčių, skaudžių netekčių, liūdesio, rimtų sveikatos išbandymų. Tačiau nepaisant nieko visada išliko tikru riteriu visose gyvenimo srityse.

Laša karšti degančių žvakių vaško lašai tarsi neišsakyti mūsų žodžiai, tarsi neatšvęsto jubiliejaus akimirkos, tarsi neužrašytos mūsų ir mums visiems brangaus velionio Eduardo Jermačkovo mintys. Dabar susitiksime tik prisiminimuose... Ilsėkis ramybėje šalia savo tėvelių, šalia brangaus sūnaus Olego, šildomas artimųjų atminimo ir pagarbos.

Švenčionėlių liaudies teatro veteranai