Mes turime 190 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:393
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16469
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:155355

Katalikai ir stačiatikiai meldėsi kartu

2015 m. sausio 28 d., trečiadienis Nr.7 (1443)

Dvi krikščioniškos religijos – katalikybė ir stačiatikybė – išaugusios iš tos pačios sėklos – Kristaus skelbto tikėjimo – ne vieną šimtmetį ėjo kartu, tik po 1054 metais įvykusios didžiosios schizmos, t.y. krikščionybės skilimo į Vakarų krikščionių (Romos bažnyčia) ir Rytų krikščionių (stačiatikių bažnyčia), atsirado tam tikra takoskyra. Nors katalikų ir stačiatikių bažnyčios ligi šiol turi labai daug bendrų tiesų: abi šios religijos pilnai laikosi Kristaus paskelbto apsireiškimo, beveik identiškai skelbia svarbiausias tikėjimo tiesas, turi visus sakramentus ir jais naudojasi, tačiau yra ir skirtumų: liturgija ir teisė. Dėl to tos pačios tikėjimo tiesos išreiškiamos skirtinga forma. Kaip matome, dvi krikščioniškos bažnyčios turi labai daug bendro.

Taip jau istoriškai susiklostė, kad ir Lietuvoje katalikų ir stačiatikių bendruomenės dažnai gyveno ir gyvena viena šalia kitos, visai netoli viena kitos, kaip stovi maldos namai Švenčionyse. Ko gero, per ne vieną dešimtmetį buvimo šalia vieni kitų, 2015 m. sausio 23 d. buvo žengtas istoriškai svarbus žingsnis – abiejų konfesijų tikintieji meldėsi kartu.

Po trumpų maldų Švenčionių Švč. Trejybės cerkvėje iškilminga eisena iš cerkvės patraukė į Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčią. Vaizdas buvo iš tiesų stulbinančiai gražus. Žvakių ir fakelų šviesa, giesmės ir kartu vienoje gretoje vieni šalia kitų ėjo katalikų kunigai Medardas Čeponis, Marijan Apriško, Dovydas Grigaliūnas, Vilniaus kunigų seminarijos klierikai ir stačiatikių cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus bei abiejų konfesijų tikintieji. Artėjant procesijai prie bažnyčios, suskambo varpai.

Trumpam stabtelėjus ant bažnyčios laiptų, kunigas Dovydas Grigaliūnas perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto. Žodžiai: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus. Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis – viskas jūsų, bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“, nematoma gija apibrėžia dviejų religijų – katalikybės ir stačiatikybės – atramines tiesas, pamatus, kurie yra Jėzus Kristus. Po didingais Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios skliautais skambėjo evangelijos žodžiai, skaitomi katalikų kunigų ir stačiatikių šventiko tėvo Dmitrijaus. Baigiantis maldoms, Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Medardas Čeponis, vikaras Marijan Apriško ir Švenčionių Švč. Trejybės cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus padėkojo tikintiesiems už bendrą maldą, o štai mintys, kurias išsakė Švenčionių Visų šventųjų parapijos klebonas Medardas Čeponis:

- Prieš gerus porą dešimtmečių popiežius Jonas Paulius II sausio 25 d. kviesdavo į Asyžių, į krikščionių vienybės dieną, ir ją minėdavo, o kadangi su stačiatikiais mus jungia geras ryšys, jie pripažįsta tuos pačius sakramentus, mūsų ta pati teologija, tai ir šventųjų gausa iki 6-ojo amžiaus ta pati, todėl mes ir norėjom pasikviesti juos, kaip mums labiausiai artimiausius žmones, bendrai maldai už krikščionis, o kad renginys būtų matomas, surengėme eiseną iš vienos šventovės į kitą, kad tai būtų savotiškas ženklas kitiems, kad galima būtų kartu ne tik gyventi tame pačiame mieste, bet ir melstis, melstis už vienybę.

O štai keletas minčių, kuriomis, pasibaigus bendroms maldoms už krikščionių vienybę, pasidalino Švenčionių Švč. Trejybės cerkvės šventikas tėvas Dmitrijus.

- Tai, kas priklauso nuo mūsų, mes turime daryti. Krikščionys turi siekti vienybės. Ir nors kol kas mes dar ne broliškoje vienybėje, bet mes galime rinktis bendrai maldai, turime siekti vienybės, o ten viskas – Dievo rankose. Mes, krikščionys, meldžiamės vienam Dievui, pagrindinės tiesos – tos pačios, tad katalikų ir stačiatikių suartėjimui yra visi pagrindai. Juk ir skilimai vyko ne dėl Dievo norų, o dėl žmonių, tad žmonės ir turėtų ieškoti suartėjimo kelių.

Algis JAKŠTAS