Mes turime 364 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1515
mod_vvisit_counterŠią savaitę:1515
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:143508

Iš pelenų prisikėlęs stebuklas

2014 m. gruodžio 20 d. trečiadienis Nr. 96 (1434)

Sekmadienį, gruodžio 21 d., sukanka penkeri metai nuo tragiškos nelaimės – Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios gaisro. Per kelias valandas ugnis pelenais pavertė ne tik porą šimtmečių išstovėjusią medinę bažnyčią, bet ir visas ten buvusias relikvijas. Liko tik nuodėguliai, pelenai ir žmonių tikėjimas, tuomet daugeliui panašus į utopinį, nes Lietuva, kaip ir nemaža dalis Europos, grimzdo į ekonominę krizę. Juk tai buvo 2009-ųjų pabaiga.

Nors praėjo 5 metai, bet gerai prisimenu, kaip ryte iš gaisrininkų sužinojęs, kad sudegė Labanoro bažnyčia, skubėjau į Labanorą. Iš maldos namų, turinčių savo istoriją ir savo aurą, kuriuose ne kartą teko lankytis ir fotografuoti, buvo likusi dar rūkstančiais nuodėguliais nusėta plynė. Pirmieji žmonės, kuriuos sutikau, buvo Labanoro seniūnas Vincas Jusys ir netoli bažnyčios gyvenanti Stasė Godienė, kuri pirmoji ir pamatė degančią bažnyčią.

- Padėkite mums, gerieji žmonės, atstatyti bažnyčią, o ir mes patys kuo galėdami prisidėsime. Jaučiamės blogai, likome be bažnyčios. Buvo taip gera gyventi šalia jos. Pamačiusi pašvaistę pagalvojau, kad sustojo automobilis, o praskleidusi užuolaidą pamačiau liepsnojančią bažnyčią, kurią ugnis prarijo kaipmat. Baisu buvo šiąnakt pas mus, - prieš penkerius metus kalbėjo Stasė Godienė.

Kur kas daugiau tikėjimo, kad Labanore bažnyčia buvo ir bus, buvo Labanoro seniūno Vinco Jusio žodžiuose.

- Žmonės verkė žiūrėdami į ugnyje skęstančią bažnyčią. Šios nakties mes tikrai nepamiršime. Juk čia buvo mūsų bažnyčia. Ugnis sunaikino viską, bet ne mūsų tikėjimą ir viltį. Galiu pasakyti, kad mes atstatysime bažnyčią, atstatysime bendromis jėgomis. Labanoro neįsivaizduoju be bažnyčios, todėl galiu drąsiai ir atsakingai pasakyti, kas Labanore bažnyčia buvo ir bus, - stovėdamas prie sudegusios bažnyčios prieš 5 metus sakė Labanoro seniūnas Vincas Jusys. Šie jo žodžiai buvo pranašiški, nes per nepilnus porą metų vietoj sudegusios bažnyčios jau stovėjo nauja, trečioji, Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, kuri buvo pašventinta 2011 m. rugsėjo 10 dieną.

Bažnyčios atstatymo idėją tuomet palaikė ne tik dvasininkai, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, dėjęs labai daug pastangų, kad nebūtų palaidota bažnyčios Labanore atstatymo idėja, dabartinis Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas, kuriam kartu su Labanoro seniūnu Vincu Jusiu ir teko dėti visas pastangas, kad Labanore būtų atstatyta bažnyčia. Nemažai pastangų dėjo ir Molėtų dekanas Kęstutis Kazlauskas, neliko nuošalyje ir pasaulietiška valdžia – Lietuvos Vyriausybė su Ministru Pirmininku Andriumi Kubiliumi ir Švenčionių rajono savivaldybės taryba, meras Vytautas Vigelis, nors ir sunkmečio metu radę galimybę finansiškai paremti bažnyčios atstatymą. Per tuos penketą metų nuolat domėjausi naujos Labanoro bažnyčios atstatymu. Galiu drąsiai pasakyti, tik didelis tikėjimas savo idėja gali svajonę paversti realybe. Gali ir XXI modernių technologijų amžiuje vykti stebuklai. Aš mačiau, kaip nuoširdžiai žmonės meldėsi laikinuose maldos namuose – paskubomis įrengtoje koplytėlėje. Teko dalyvauti talkose, kai buvo valoma gaisravietė, kai rankomis žmonės ieškodami išlikusių relikvijų perkasė tonas pelenų. Talkose dalyvavo ne tik vietiniai žmonės, bet buvo daug piligrimų, o juk buvo galima eiti paprastesniu, lengvesniu keliu – iškasti duobę ir ten viską suversti, o po to užpilti žemėmis, bet labanoriškiai pasirinko kitą – sunkesnį – kelią, taip surasdami ir išgelbėdami išlikusias šventas relikvijas, net ir vinys iš senos bažnyčios dabar įamžintos dailininkės paveiksluose, dalis surastų relikvijų eksponuojamos varpinėje įkurtame muziejuje. O kiek visuotinio džiaugsmo buvo, kai buvo įmūryta simbolinė kapsulė, kai buvo padėti pirmieji naujos bažnyčios pamatai. Kokia laimės aura švytėjo žmonių veidai, kai Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis 2011 m. rugsėjo 10 d. konsekravo altorių ir pašventino naują Labanoro bažnyčią.

Praėjo penkeri metai nuo lemtingos Labanoro parapijai 2009 m. gruodžio 21-osios nakties. Vietoj sudegusios stovi nauja, šviesi bažnyčia, ir jeigu koks prašalaitis, važiavęs per Labanorą gaisro išvakarėse ir nieko nebūtų girdėjęs apie gaisrą, dabar, ko gero, net nepastebėtų pakitimų, juk yra nemažai žmonių, kurie nustemba sužinoję, kad Labanore jau seniai stovi nauja bažnyčia, nes reikia tikro stebuklo, kad žinant dabartinius barjerus ir statybų kainas, per tokį trumpą laiką sudegusi bažnyčia, lyg feniksas pakiltų iš pelenų. Labanoriškiai, padedami visos Lietuvos, tą stebuklą padarė.

O štai ką apie tą stebuklą mano Labanoro seniūnas Vincas Jusys, Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas ir labanoriškė Stasė Godienė.

- Nors praėjo penkeri metai, bet kiekvieną kartą pravažiuodamas pro bažnyčią, ypač prieš Kalėdas, aš prisimenu tos nakties įvykius. Kaip tada sakiau, kad bažnyčią atstatysime, tikėjau, kad taip ir bus. Esu toks žmogus, kuris nesimėto gražiais pažadais, o jei sakau, vadinasi esu tikras, kad pažadą tesėsiu. Tuomet mintyse perdėliojau visus variantus, ką ir kaip su klebonu turėsime daryti, nuo ko reikės pradėti. Juolab supratome, kad bet koks delsimas lygus pražūčiai. Galiu dar kartą pakartoti, kad Labanoras be bažnyčios būtų visiškai užmirštas kampelis. Beje, jei mero Vytauto Vigelio iniciatyva nebūtų buvusi atkurta Labanoro seniūnija, bažnyčios tikrai nebūtume atstatę, o ir Labanoras būtų merdintis. Dabar, kai bažnyčia stovi nauja, kai tiek piligrimų lankosi čia, prisiminęs atstatymo peripetijas galiu papriekaištauti ir kardinolui Audriui Juozui Bačkiui, kuris netikėjo tuo, kad Labanorui reikia statyti bažnyčią, nes čia vos virš 300 tikinčiųjų. O kiek čia žmonių apsilanko?! Apie tai nepagalvojo gerb. kardinolas. O pats maloniausias momentas per tuos 5 metus buvo tada, kai buvo padėti pirmieji naujos bažnyčios vainikai. Tada galutinai patikėjau, kad bažnyčią atstatysime. Ir atstatėme. Širdies gilumoje esu laimingas, kad mano, klebono ir kitų žmonių tikėjimas, kad bažnyčią atstatysime, išsipildė. Žinoma, darbų dar daug laukia, bet svarbiausiais – atstatyti bažnyčią – jau padarytas, - apie praėjusius 5 metus kalba Labanoro seniūnas Vincas Jusys.

Prieš penkerius metus apie bažnyčios atstatymą kalbėjo ir Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas.

- Kunige, ar tikrai buvo tas tikėjimas? – klausiu jo.

- Tie pasakyti žodžiai, matyt, buvo Dievo įkvėpti. Gyvenime būna labai stiprių akimirkų, kurios palieka neišdildomą įspūdį. Viena tokių akimirkų buvo, kai mes su Vincu vaikščiojome aplink degančią bažnyčią ir prakalbome apie bažnyčios atstatymą. Matyt, tie žodžiai buvo Dievo įkvėpti, ir nors reikėjo dar daug įveikti kliūčių, kol tie žodžiai išsipildė, bet tai buvo kelias, kuriuo ėjome Dievo įkvėpti ir su Dievo ir visos Lietuvos žmonių pagalba pastatėme naują bažnyčią. Labanoro parapija yra išskirtinė, ir bažnyčia čia turi būti. Ir Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis tą suprato ir daug mums padėjo. Jis mus visur palaikė. Teko ne tik apie pinigus galvoti, bet ir sutvarkyti begalę teisinių dalykų, surinkti daugybę parašų, įveikti ne vieną biurokratinį barjerą. Visa laimė, kad greitai pavyko susitvarkyti su projektu, nes faktiškai panaudojom tą, kuris buvo rengtas renovacijai, taip sutaupėme laiko. Jeigu žmogus tiki ir pasitiki Dievu, nuo čia ir prasideda žmogaus gyvenime įdomus etapas. Mes tikėjome ir pasitikėjome Dievu ir atstatėme bažnyčią, ją pašventinome, konsekruotas pagrindinis altorius. Du iš trijų altorių puošia dailininkės Margaritos Čepukienės sukurti paveikslai. Ir ne tik bažnyčią atstatėme, bet iš VVG projekto skirtų lėšų sutvarkėme šventorių, jo aplinką, įrengėme ir parapijos namus. Tik su Dievo pagalba buvo galima tiek padaryti. Atstatyta bažnyčia – dar vienas Dievo stebuklas Labanore, - atsakydamas į mano klausimą sako Labanoro parapijos klebonas Jurgis Kazlauskas.

O štai labanoriškės Stasės Godienės pamąstymai apie bažnyčią, jos atstatymą.

- Tos siaubingos nakties, kai praskleidusi užuolaidą pamačiau degančią bažnyčią, nepamiršau ir niekados nepamiršiu. Kiekvieną rytą pro langą matydama naują bažnyčią apsidžiaugiu, bet nepamirštu ir tos siaubingos nakties, kai sudegė senoji bažnyčia., - braukdama ašaras sako Stasė Godienė, o po kelių akimirkų, jau nusiraminusi, toliau dalinasi mintimis. – Praėjo 5 metai, bet niekas nepamiršta. Ačiū visiems geros valios žmonėms, padėjusiems mums atstatyti bažnyčią. Dabar su ašaromis džiaugiamės, kad turime naują bažnyčią. Ačiū klebonui Jurgiui, ačiū seniūnui Vincui, be kurių pastangų nebūtų bažnyčios. Ačiū Vyriausybei ir savivaldybei. Juk iš visos tos pagalbos, paramos buvo atstatyta mūsų bažnyčia, kurioje meldžiamės, kurioje krikštijami vaikai, tuokiasi poros. Bažnyčios gaisras ir atstatymas suvienijo Labanoro krašto, parapijos žmones. Mes tapome artimesni vienas kitam. Mūsų bažnytėlė beveik visada pilna ir tai įrodymas, kad ją reikėjo atstatyti. Tą naktį, kai seniūnas du kartus klausė klebono, ar statom bažnyčią, ir kai išgirdau klebono žodžius, jei padėsit – statom. Ir kai ryte per radiją seniūnas kreipėsi į Lietuvos žmones su kvietimu padėti atstatyti Labanore bažnyčią, širdies gilumoje suplazdėjo viltis. Kai vasarą buvo padėti pirmieji vainikai, aš patikėjau, kad dar galėsiu melstis naujoje Labanoro bažnyčioje, nes čia stebuklų vyksta nemažai, o vienas jų – per trumpą laiką pastatyta nauja bažnyčia. Mes esame laimingi ją turėdami.

Esu tikras, kad po šiais jos žodžiais pasirašytų kiekvienas labanoriškis ir ne tik.

Štai toks pasakojimas apie Labanoro bažnyčios mirtį ir atgimimą. Kiekvieną kartą nuvykęs į Labanoro bažnyčią pamatau kažką naujo ir apsidžiaugiu tuo, kaip žmonės su Dievo pagalba ar tiesiog vykdydami jo valią, kuria stebuklus, tokius, kaip per nepilnus porą metų vietoj sudegusios bažnyčios pastatyta nauja. Tą su gerų žmonių ir valdžios pagalba padarė labanoriškiai.

Algis JAKŠTAS