Rudenėjanti gamta, rugsėjo pirmosios nuotaikos, seniai mokyklos duris užvėrusio žmogaus mintis ne retai nukelia į mokyklinį suolą. Prieš akis iškyla knygos, sąsiuviniai, bendraklasiai ir mokytojų veidai. Su šia mokyklai nostalgiška gaidele kviečiu paklaidžioti po iš mūsų krašto kilusios pedagogės, patriotės, iškilios išeivijos veikėjos Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės gyvenimo vingius.

Šias metais minime šimtąsias Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės gimimo metines. Moters gyvenimas buvo vingiuotas ir kupinas išbandymų, tačiau nepaisant visų likimo posūkių, jai pavyko išsaugoti savo idealus, sunkmečiu puoselėti gniuždomą lietuvybę.

Veronika Maminskaitė-Kulbokienė gimė 1911 metais Lygumų kaime, religingoje, vienuolikos vaikų šeimoje. Tėvai, Justinas ir Anelė Maminskai, buvo pavyzdinga, lietuvybės idėjas puoselėjanti ūkininkų pora. Justinas Maminskas palaikė glaudžius ryšius su iškiliais Švenčionių parapijos kunigais: J.Burba, J.Petroniu, B.Virbickiu. Maminskų atžalos nuo pat mažų dienų buvo ugdomos lietuviška patriotine dvasia. Puoselėjamos lietuviškos tradicijos, meilė gimtinei ir lietuviškai kalbai išugdė gausų ne tik Švenčionių, bet ir tuometiniam Vilniaus kraštui nusipelniusių asmenybių būrį: pedagogė Julija Maminskaitė-Jakutėnienė, veikusi Linkmenyse ir savo darbais pelniusi žmonių pagarbą, Kaltanėnuose mokytojavusi pedagogė Marytė Maminskaitė-Cibavičienė-Cibienė, Adomas Maminskas, nusipelnęs kovose prieš bermontininkus, Vladas Mamiūnas-Maminskas Švenčionių „Ryto“ knygyno steigėjas, Lietuvių mokslo draugijos narys.

Veronika Maminskaitė-Kulbokienė mokėsi Švenčionių pradžios mokykloje, vėliau Švenčionių lietuvių gimnazijoje. Baigusi gimnaziją įstojo į tuometinį lenkišką Vilniaus universitetą, į geografijos specialybę. Atmosfera universitete nebuvo palanki lietuvių pilietybės studentams. Tačiau nepaisant dėstytojų priešiškumo, 1939 m. Veronikai Maminskaitei-Kulbokienei buvo įteiktas universiteto baigimo diplomas.

Studijuodama Vilniaus universitete Veronika dalyvavo įvairiose lietuviškose organizacijose. Tai buvo Vilniaus Lietuvių Meno ir Literatūros draugija. Pagrindinis draugijos tikslas buvo ugdyti ir populiarinti meną ir literatūrą, remti dirbančius meno srityje. Būdama studentė moteris aktyviai veikė labdaros organizacijose, kurios šelpė ir globojo nuo lenkų valdžios nukentėjusias šeimas. Išrūpinusi pašalpą iš Vilniaus Lietuvių Komiteto, Veronika slaptai rūpinosi Garlų šeima iš Vaiškūnų kaimo. Moteris aktyviai dalyvavo ir Vilniaus Lietuvių Studentų Sąjungos (VLSS) veikloje. Sąjungos tikslas buvo stiprinti narių tautinę savimonę ir kultūrinį švietimą. VLSS nariai organizavo kultūrinius bei sportinius renginius. Buvo statomi įvairūs vaidinimai, spektakliai, kuriuose dalyvavo ir pati Veronika. Nuo pat mažų dienų mėgusi dainą, moteris neatsispyrė tuometinio Vilniaus „Varpo“ choro, vadovaujamo mūsų kraštiečio J.Siniaus, skambesiui. Su choru moteris važinėjo po visą Rytų Lietuvą, mokė kaimo vaikus lietuviškų šokių bei dainų.

1939 m. baigusi universitetą, jaunoji pedagogė susidūrė su bedarbystės problema. Tačiau nepaisant sunkumų, Veronikai pavyko įsidarbinti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje geografijos mokytoja. Po kurio laiko sudarius mergaičių klases, gimnazija buvo reorganizuota į Birutės vardo gimnaziją.

1942 m. pedagogė sukūrė šeimą. Jos vyras Valdas Kulbokas, 5-ajame dešimtmetyje dirbo Lietuvių Švietimo valdybos patarėju. Veronika savo autobiografinėje knygoje rašo: „Pažinusi jį patyriau, kad tai buvo mano svajonių asmenybė savo kultūra ir inteligentija parlenkęs kitus“. Laimingą Kulbokų šeimos idilę nutraukė 1944 m. vasaros įvykiai. Bijodama artėjančios komunizmo šmėklos Veronika su vyru buvo priversta trauktis iš Lietuvos į Vieną. Austrijoje šeima išgyveno labai sunkų laikotarpį. Trūko maisto, nakvoti tekdavo daržinėje ant šieno. Po kurio laiko Kulbokai persikėlė į Vokietijos Tiubingeno miestą. Veronika su vyru gavo pasiūlymą dirbti Tiubingeno gimnazijoje mokytojais.

Likimas lėmė, kad šeimai teko emigruoti į JAV. Bostone prasidėjo naujas Kulbokų gyvenimo etapas. Miestas buvo kultūros ir mokslo centras. Čia veikė įsikūrusi lietuvių bendruomenė. Netrukus Bostone Veronikos ir Valdo Kulbokų bute buvo įkurta Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga. Steigiamajame susirinkime dalyvavo V. ir Vl.Kulbokai, dr.P.Galinis, dr. M.Gimbutienė, rašytojas F.Kirša, A.Juknevičius ir t.t. Pagal priimtus Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjungos įstatymus jos tikslas buvo vienyti emigracijoje gyvenusius lietuvius, rūpintis lietuvybės išlaikymu, bendradarbiauti su lietuviškomis organizacijomis, išlaisvinti pavergtą Tėvynę ir atkurti ją su sostine Vilniumi. Veronikos ir jos vyro pastangomis Bostone, o vėliau ir Floridoje buvo atidarytos Lituanistinės mokyklos.

Vienas didžiausių Lietuvos išeivijos darbų po II pasaulinio karo buvo Lietuvių Enciklopedijos leidyba Bostone. Pirmasis tomas buvo išleistas 1953 m. Veronika Maminskaitė-Kulbokienė buvo pakviesta redaguoti medžiagą apie Vilniaus kraštą. Ji parašė apie kelis šimtus straipsnių. Enciklopedijoje moteris plačiai aprašė Švenčionių krašto vietoves: Pabradę, Kaltanėnus, Reškutėnus, Švenčionėlius ir t.t. Per savo gyvenimą Veronika Maminskaitė–Kulbokienė išleido dvi knygas: autobiografiją „Gyvenimo vingiuos“ ir „Rytų Lietuva“. 1976 m. JAV ir Lietuvos surinktų rankraščių pagrindu parengė ir finansavo savo kraštiečio kompozitoriaus J.Siniaus knygą „Dainos ir giesmės broliams lietuviams“.

Gyvendama JAV Veronika niekuomet neapleido savo artimųjų bei draugų, gyvenančių gimtinėje. Moteris su jais nuolatos palaikė artimus ryšius. Savo knygoje ji rašė: „Gražus pasaulis, tačiau brangiausia atsiminimuose lieka tėviškė, kurios pirmieji gyvenimo žingsniai lydi visą gyvenimą“.

Vingiuotas ir kupinas įvykių Veronikos Maminskaitės-Kulbokienės gyvenimo takas baigėsi moteriai sulaukus 89 m. Pedagogė, ryški JAV lietuvių išeivijos kultūros veikėja mirė 2000 m. sausio 19 d.

Parengė Nalšios muziejaus istorikė Gerda Urbonienė