Lapkričio mėnuo kupinas tamsos ir drėgmės kuri nuolat skverbiasi į mūsų kūną ir mintis. Liūdnas metas. Aplink viskas nyku. Šalta. Tuščia. Gamta tapo niūri. Ir vidujai jautiesi vienišas, liūdnas. Kažko vis ilgu. Kažko vis trūksta. Šilumos. Džiaugsmo. Vilties.

Tačiau lapkričio pirmąją dieną kalendorius mums rodo Visų Šventųjų šventę. Kuri yra proga džiaugsmingiau ir su viltimi išgyventi esančią darganą. Dažnai ši šventė liaudyje sutapatinama su mirusiųjų minėjimo diena, kuri bus kitą dieną, lapkričio 2 d.

Gal kažkiek keista kartais atrodo ši šventė. Paprastai kažkokio šventojo šventė švenčiama vasarą, kada aplinkui šilta ir jauku, kada daug žmonių, dideli atlaidai. O ir viskas aiškiau ir paprasčiau. Jei Šv. Petras – tai viskas aišku, kad Petrinės, Šv. Jonas Krikštytojas – Joninės. Ir apie jų gyvenimus šį bei tą žinome. O kaip čia su tais VISAIS šventaisiais? Tai ką, Šv. Petrą ir Šv. Joną vėl švęsti? Ar čia jie jau nesiskaito? Ir kas tokie tie Visi Šventieji?

Istoriškai Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti jau IV a. Privaloma visoje Bažnyčioje tampa – IX a. Aišku, pirmaisiais krikščionybės amžiais susiformuoja labai stiprus šventųjų kultas. Tam turi įtakos ir žiaurūs krikščionių persekiojimai. O ypač – kankinių liudijimai, kurie net mirties ir žiauriausių kankinimų akivaizdoje neišsižadėdavo krikščioniškojo tikėjimo, bet su didele drąsa liudydavo tikėjimą į Jėzų Kristų. Todėl dėka kankinių liudijimo (graikų kalba kankinys reiškia liudytoją) tikinčiųjų skaičius ne tik kad nemažėjo, bet net ir labai augo. Taip pat apie įvairius kankinius ir jų nukankinimus kuriami įvairūs pasakojimai, kurie eidami iš lūpų į lūpas tapdavo ir legendomis. Bet šis jų liudijimas buvo drąsos įkvėpimas kitiems tikintiesiems broliams ir sesėms. Todėl ir mirti kankinio mirtimi už tikėjimą buvo garbės reikalas. Čia nereiktų suprasti fanatiško tikėjimo arba to, kad žmonės tyčia ieškodavo progos būti nužudytiems. Palaipsniui tai buvo suprantama kaip Dievo dovana ir nebūtinai ji visiems skirta.

Dauguma dar ir šiandien minimų šventųjų kankinių yra iš pirmųjų amžių. Pavyzdžiui, Šv. diak. Steponas, apskritai tai žinomas kaip pirmasis kankinys. Taip pat Šv. diak. Laurynas, Šv. Sebastijonas, Šv. Protazas ir Šv. Gervazas, Šv. Agota, Šv. Cecilija ir t.t. Juos visus puikiai žinome nežiūrint to, kad jau praėjo daugiau nei 18 amžių. Tačiau jų gyvenimo ir tikėjimo liudijimas buvo be galo stiprus ir paveikus daugelio amžių krikščionims, kurie susidurdavo su panašiomis problemomis, ar tiesiog pritrūkdavo drąsos eiti tikėjimo keliu.

Kitas svarbus dalykas – krikščionybės ir pagonybės sankirta. Pasaulis, kuriame krikščionybė auga, yra pagoniškas. Pagonys daugybę gamtinių reiškinių, augalų, gyvūnų, žmonių, planetų, žvaigždžių laikė dievais. O krikščionys – kūriniais. Krikščionys išpažino vieną Dievą kaip kūrėją ir Jo žmogumi tapusį sūnų – Jėzų, kaip atpirkėją. Šioje vietoje nereikia pamiršti, kad žydai nepripažino Jėzaus kaip mesijo, todėl iš jų irgi yra pasipriešinimas krikščionybei. Čia svarbu nežiūrėti taip paviršutiniškai, kad kova vykta dėl kažkokio ąžuolo, kurį krikščionys iškirto, o pagonims jis buvo šventas. Konfliktas yra daug giliau, nes kalba eina apie mąstymo kitimą, apie visą visatos, kosmoso supratimą. Tai kaip mes dabar suprantame visatą, kokie yra moksliniai atradimai, įvairūs pasiekimai, tai viso to pradžia yra būtent krikščionybės įneštas revoliucingas požiūris į pasaulį. Aišku nereikia suprasti, kad krikščionys viską iš karto suprato, ką Jėzus sakė ir darė. Krikščionims krikščionybė turi būti kaskart nauja, nes kitaip ji praranda savo „raugą“. Tai ką Jėzus padarė, yra tarsi mestas akmuo į ežerą, o jo ratilai nuvilnijo per visą žmonijos istoriją.

Ir šioje situacijoje šventųjų žmonių vaidmuo buvo milžiniškas. Pagoniškas pasaulis bijojo šventųjų. Pavyzdžiui, kad ir visi bijojo mirties, kuri yra uždengta nežinojimo šydu. Ir todėl visi laikė tai didžiausiu blogiu. O krikščionys šventaisiais skelbia po mirties, o jų mirusius kūnus nešioja su didžiausiais džiaugsmais. Va šitas dalykas jiems buvo nesuprantamas. Kitaip sakant, Jėzaus prisikėlimas krikščionims atnešė pergalę prieš mirtį. Jie nebijojo mirties, nes po mirties jie susitinka su Jėzumi.

Ir čia šventieji tampa tuo drąsinančiu ir vedančiu tiltu tarp žemiškojo pasaulio ir dangiškojo. Jie kaip nugalėtojai, kurie jau pasiekė savo tikslą. Jie tampa gyvosiomis Evangelijomis. Ką Jėzus sakė, kas yra užrašyta, tai juose išsipildo. Tampa regima. Žmonės nemokėjo skaityti, rašyti, bet šventuosiuose įskaitydavo Jėzaus gerąją naujieną. Jie matė ne parašytą, bet gyvą Evangeliją.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS