Visada liūdnoka, kai atsisveikini su gerais pažįstamais, žmonėmis, su kuriais bendravai. Liūdna ne todėl, kad jie kažkur išvažiuoja, o todėl, kad pasąmonėje dažniausia suvoki, kad vargu ar turėsi galimybę bendrauti, o gal ir iš viso nesusitiksi. Šiais metais į naujas tarnystės vietas išvyko keli mano gerai pažįstami kunigai, su kuriais teko nemažai bendrauti – kunigas Edmundas Paulionis, kunigas, kraštietis Vidas Smagurauskas, kunigas Jonas Naujokaitis, o štai šią savaitę į naują paskyrimo vietą – į Druskininkus – išvyksta ketverius metus Švenčionių Visų Šventųjų parapijoje tarnavęs kunigas Steponas Tunaitis, kurį pažįstu apie 40 metų ir su kuriuo susitikęs kiekvieną kartą prisimindavau Tverečiaus kraštą, tėviškę.

Kunigo gyvenimas kažkuo panašus į kariškio gyvenimą. Ši tvarka kartais stebina, bet tokie yra bažnyčios įstatymai, kunigai vykdo vyskupų įsakymus. Buvo šiek tiek liūdna dalyvauti kunigo Stepono Tunaičio aukotose atsisveikinimo šv. Mišiose Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje, kurioje susirinko daug tikinčiųjų. Tai buvo savotiškas ženklas arba, kaip dabar madinga sakyti, testas, kad švenčioniškiai per ketvertą metų spėjo pamilti kuklų, pamaldų, paprastą ir nuoširdų kunigą Steponą, kuris šv. Mišių metu sakydamas pamokslą prisiminė Kristaus per paskutinę vakarienę apaštalams pasakytus žodžius, palikdamas juos ir jų įpėdinius – kunigus – tarpininkais tarp žmogaus ir Dievo. Ir su Kristaus įžengimu į dangų žmonės neprarado noro išsivaduoti iš nuodėmių, o kunigai, kaip ir žmonės, vieni yra altoriaus šviesoje, kiti – šešėlyje. Kunigas Steponas kviesdamas melstis už kunigus, priminė Kristaus žodžius: „Pjūtis didelė, o darbininkų mažai“, kurie yra aktualūs dabar, kai labai nedaug jaunų žmonių pasirenka kunigo kelią.

- Mes, kunigai, trokštame ir norime vieno, kad visi žmonės būtų išganyti, - baigdamas pamokslą sakė kunigas Steponas Tunaitis.

- Kiekvienas mūsų nešame savo gyvenimo kryžių. Kunigas taip pat. Paskiria į parapiją, susipažįsti su žmonėmis, atrodo, viskas tvarkoje, taip ir bus, o gyvenime būna kitaip. Kunigas, gaudamas kunigystės sakramentą, įdėdamas savo rankas į vyskupo rankas, prisiekia pagarbą ir paklusnumą. Visi turime klausyti vyskupų ir vykdyti jų sprendimus. Kai Kristus siuntė savo mokinius ir sakė jiems: „Eikite ir padarykite visą pasaulį mano mokiniais“ ir „Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“, taip ir mes, kunigai, esame siunčiami. Neregimoji bažnyčios galva yra Viešpats Kristus, regimoji – Šventasis Tėvas, vyskupai, kunigai. Mes, kunigai, meldžiamės už tikinčiuosius, jų pareiga yra pasimelsti už kunigus. Melskimės vieni už kitus, aukokimės vieni už kitus. Nors ir skaudu, kunigai keičiasi, bet Dievas Švenčiausiajame Sakramente lieka, o kunigas yra Dievo malonių dalintojas, kaip ir visi mirtingieji. Prisiminkime nuoširdžiose maldose kunigus – ir gyvus, ir mirusiuosius. Vienykimės ir prašykime Dievą sveikatos, ištvermės, kad kunigai išsilaikytų pašaukimo aukštumoj, kad visi pasiektume dangiškąją laimę, o aš su malonumu prisimenu ir prisiminsiu savo atvažiavimą į Švenčionis, buvimą čia, visus gerus žmones, su kuriais bendravome. Lankykime vieni kitus maldoje, melskimės, eikime šventumo keliu ir prašykime Dievą, kad duotų taiką ir ramybę mums, mūsų šeimoms, mūsų tautai, visam pasauliui. Ir aš jus prisiminsiu, melsiuosi, kad Švenčionių parapijos bendruomenė augtų, žydėtų, pasiektų aukštą tobulumo laipsnį. To visiems ir linkiu. Amen, - atsisveikindamas su Švenčionių Visų Šventųjų parapija ir bažnyčia kalbėjo kunigas Steponas Tunaitis.

Dėkojo kunigui Steponui už buvimą kartu, už maldas ir tikėjimo skelbimą ir parapijiečiai, Švenčionių carito atstovai, o aš šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti žodžiais, kurie labai tinka kunigui Steponui Tunaičiui: „Jeigu trokšti gėrio, vykdyk Dievo valią. Dievo įsakymų vykdymas reikalauja pastangų. Už pastangas atlyginama gyvenimo džiaugsmu, o ir pačios pastangos daro gyvenimą geresnį“.

Algis JAKŠTAS