Mes turime 292 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2697
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12884
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88914
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dvarčiškėse skambėjo sutartinės

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis Nr.66 (1113)

Ne didžiulius, pinigine išraiška įvertinamus, turtus, o savo šimtmečiais puoselėtus papročius, dainas, tarp kurių viena nuostabiausių gaidų skambančios sutartinės, mums paliko protėviai. Daug ką sugebėjo sunaikinti laikas, kartais ne be žmogaus pagalbos, bet visgi nemažai tų lobynų pasiekė ir mus, o tai, kad tos mūsų protėvių dainos, sutartinės gyvos ir XXI amžiuje, yra tokių žmonių kaip Inija ir Jonas Trinkūnai nuopelnas. Pamenu, kai pirmą kartą prieš keletą metų apsilankiau jų sodyboje Dvarčiškių kaime, daug kas man atrodė keistai, bet kiekvienas naujas apsilankymas vis labiau leisdavo pažinti tuos žmones, jų siekius, supančią aplinką. Ir dar visada tiesiog užburdavo Romuvos stovykloje tvyranti aura. Pabūni kažkiek laiko ir tarsi apsivalai nuo kasdieniškos pilkumos.

Šių metų stovykla buvo skirta sutartinėms. Apie tai ir kalbėjausi su gerbiamąja Inija Trinkūniene, o mūsų pokalbis prasidėjo nuo žemiškų dalykų – nuo įsikūrimo Dvarčiškių kaime:

- Sodybą Dvarčiškių kaime įsigijome 1994 m., bet stovyklas pradėjome organizuoti apie 1988 metus. Mes, ko gero, buvome pirmieji pradėję organizuoti su etnokultūra susijusias stovyklas. Tai buvo atgimimo pradžia. Stovyklas rengėme skirtingose vietose, vėliau nusprendėme jas rengti čia, Dvarčiškėse, kur iš tiesų nuostabi vieta. Taip čia ir apsistojome, - sako gerb. Inija Trinkūnienė, o kai paklausiu jos, kiek gi šiemet susirinko į stovyklą žmonių, o didžioji jų dauguma – jaunimas, kas ypač maloniai nustebino, ji, kiek pagalvojusi, tęsia mūsų pokalbį. – Šiemet į stovyklą susirinko apie porą šimtų žmonių. Nors stovyklų tematika kasmet keičiasi, bet kontingentas išlieka panašus. Daugiausia – jaunimas. Yra ir šeimų su vaikais. Jaunimas suvažiavo iš visos Lietuvos, daugiausia tie, kurie domisi mūsų etnokultūra. Šių metų stovykla skirta sutartinėms. Atlikėjams – tai gana sudėtingas žanras, ypač tiems, kurie sutartinių niekada nedainavo, bet kai mes visi pradedame dainuoti, skamba Švenčionių krašto laukai. Ir tai nuostabus jausmas. Viena iš priežasčių, kodėl šiemet stovykla skirta sutartinėms yra ta, kad praeitais metais UNESCO jas įtraukė į nematerialaus pasaulio paveldo registrą. Tai buvo labai svarbus įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime, ir mes pasinaudodami ta proga, kad garsas apie sutartines pradėjo plačiau sklisti, yra puiki proga tą sutartinių gyvybingumą įtvirtinti surengiant joms skirtą stovyklą ir parodant jaunimui, kaip sutartines reikia atlikti.

- Bet stovyklos metu ne tik sutartines atliekate?

- Čia išmokstama ne tik sutartines dainuoti, bet ir kankles pasigaminti, ir dar daug kitų dalykų. O su kanklėmis juk galima ir sutartines atlikti, pagroti. Bet, žinoma, turi būti atitinkamas derinimas. Įsivaizduokit, praeitais metais šioje stovykloje buvo padarytos 25 kanklės. Tai labai daug. Šiais metais dar ir būgnus darėme. Be to, šalia sutartinių praktikos yra ir teorinės paskaitos. Mes pasikviečiam pačius geriausius dėstytojus, pačius didžiausius sutartinių praktikos ir jų filosofijos žinovus. Tai irgi svarbu. Šiandien pas mus viešėjo Jonas Vaiškūnas, kuris visa tai gražiai išdėstė per darnos sąvoką, sampratą. Filosofiniai pagrindai padeda geriau suprasti sutartines, - sako mano pašnekovė.

- O nuo kurio amžiaus sutartinės atkeliavo iki mūsų dienų?

- Šito jums niekas tikrai nepasakys. Kadangi jos yra tokios senos, kad datavimas gali būti tik labai apytikslis, bet manoma, kad jų ištakos siekia akmens amžių, t.y. net prieš kelis tūkstančius metų.
- O kaip jauni žmonės priima sutartines, jas supranta?

- Galiu pasakyti, kad jiems tai yra gana patrauklu. Už tai, kad sutartinės yra ritmiškos, o ritmiški dalykai jaunimui patinka. Sutartinės yra ypatingas, specifinis žanras, nes vienu metu dvi dainininkės gieda skirtingas melodijas. Sutartinės neturi nei pradžios, nei pabaigos, o eina ratu. Visą laiką ratu. Dainuojantis žmogus turi girdėti ne tik save, bet ir kaimyną. Turi atlikti savo melodiją ir sugebėti ją priderinti prie kaimyno. Šitokiu dainavimo būdu ugdomi du dalykai – savarankiškumas, tvirtumas, pasitikėjimas savimi; antra – mokėjimas sutarti su šalia esančiu. Galiu pasakyti, kai pas mus į Kūlgrindą ateina dainuoti patyrimo neturinčios mergaitės, jos pamažu išmoksta ne tik dainuoti, bet ir įgauna pasitikėjimą savimi, taip pat išmoksta girdėti šalia esantį – susiderinti su kita dainininke. Čia labai svarbu derėjimas, darna. O darna yra pamatinė lietuvių pasaulėžiūros sąvoka, - apie sutartines kalba Inija Trinkūnienė.
- Kokios tautos be lietuvių turi sutartines?

- Tiksliai tokių neturi niekas, nes sutartinės yra archajiškos, bet yra tam tikrų panašumų Kanados inuitų dainuojamoje tradicijoje; tam tikrų panašumų yra chorvatų daugiabalsiame dainavime. Geografija, kaip matome, gana įdomi, o iš artimiausių – mūsų kaimynai nieko panašaus neturi. Neturi nei latviai, nei slavai.

- Gerb. Inija, sakykit, kaip gi žmonės sužino apie rengiamas stovyklas, jų tematiką?

- Turbūt didžioji dauguma susižino vieni iš kitų, bet mes ir šiek tiek reklamuojamės. Turim savo puslapį romuva.lt, ten skelbiame. Šiais metais mus papopuliarino ir prieš metus atsiradęs alkas.lt, kuris skaitomumu jau lenkia tokias populiarias kultūros svetaines, kaip bernardinai.lt. Norėčiau pažymėti, kad šią jaunimo etnokultūros stovyklą „Sutartinių ramuva“ rengia Lietuvos ramuvų sąjunga, o remia Lietuvos kultūros fondas, - sako Inija Trinkūnienė.

Paskui mūsų pokalbis pasisuka kiek kita linkme. Dar ilgokai kalbame apie senosios baltų religijos atgimimą. Inija pasidžiaugė tuo, kad nepaisant įvairiausių trukdžių, vis daugiau žmonių, ypač jaunų, įsijungia į tą judėjimą, kurio pamatiniai principai – perimti lietuvių liaudies dainas, papročius, tradicijas.

Mes viską imame iš lietuviškos tradicijos, ypač iš Švenčionių krašto, kur yra labai išlikusi gili, archajiška tradicija. Todėl, kai manęs klausia, ar mes atliekame jungtuves pagal pagoniškus papročius, aš visada atsakau, kad mes tą darome pagal lietuviškus papročius ir tradicijas. Kitais metais bus dvidešimt metų, kai mes pripažinti kaip religinė bendruomenė, ir per tuos porą dešimtmečių mūsų judėjimas išsiplėtė, įgavo stiprybės, ir tai džiugina, - baigdama mūsų pokalbį sako gerb. Inija Trinkūnienė ir nuskuba pas stovyklautojus, laukiančius dar vienos sutartinių dainavimo pamokos. Praeina keletas minučių, ir suskamba dešimčių žmonių dainuojamos sutartinės. Iš tiesų nuostabu girdėti iš amžių glūdumos iki XXI amžiaus atkeliavusias sutartines. Argi ne stebuklas, kad iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perduodamos sutartinės neišnyko laike, o džiugina mus savo dainingumu ir savo prasme.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis