Mes turime 93 svečius online

Apsilankymų šiandien:106
Apsilankymų vakar:1362
Apsilankymų šį mėn.:8982
Apsilankymų iš viso:1566638

„Gyva“ rašytoja buvo tokia gyva ir įdomi, kad susitikimas pralėkė tarsi akimirka

2014 m. liepos 30 d. trečiadienis Nr. 57 (1395)

Knygos dirbtuvėlės su rašytoja Gintare Adomaityte Pašaminėje

Švenčionių viešosios bibliotekos Pašaminės kaimo biblioteka filialas toliau vykdo projektą „Augu kartu su knyga“. Šįkart pašaminiškius projekto sumanytoja Pašaminės kaimo bibliotekos filialo vyr. bibliotekininkė Loreta Jusienė pakvietė į bibliotekoje vykusį kūrybinį užsiėmimą-susitikimą „Knygos dirbtuvėles su rašytoja G.Adomaityte“. čia pat buvo eksponuojama ir vaikų piešinių paroda perskaitytų knygų tematika, tarp jų – ir Gintarės Adomaitytės bei gausi viešnios išleistų knygų ekspozicija.

 

Vaižganto premijos laureatė

Žurnalistė, prozininkė, eseistė bei vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė gimė Kaune 1957 metų sausio 30 d. Nuo devynerių metų rašytoja gyvena Vilniuje, Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas. Ilgą laiką dirbo įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose, o vėliau atsisakė žurnalistės darbo ir atsidėjo kūrybai, tapo laisva profesionalia rašytoja, gyvenančia iš savo kūrybos.

Savitu stiliumi, kupinu įvairiausių asociacijų ir palyginimų rašanti Gintarė, yra skaitoma ir mėgstama. Lietuvos rašytojų sąjungos bei IBBY Lietuvos skyriaus narė. 2003 m. G.Adomaitytė išleido knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį „Kelio dulkės, baltos rožės“, už kurią jai įteikta Vaižganto premija. Autorė sakė, kad sulaukusi pasiūlymo parašyti knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, pirmiausia pasisakė nesanti katalikė, tačiau dėl to išgirdusi pasakymą: „Vadinasi, teisingai parašysi“. O kai išėjus knygai, jai buvo paskirta Vaižganto premija, apie tai autorei buvo pranešta telefonu. „Kai telefono ragelyje išgirdau šią žinią, man pasirodė, kad net žemė sudrebėjo, ėmė viskas suktis ir kažkaip keistai tarsi slysti iš po kojų, - juokėsi Gintarė. – Paaiškėjo, kad tuo metu kaip tik Vilniuje ir buvo užfiksuotas žemės drebėjimas“.

 

Produktyvi rašytoja

2005 m. pasirodė pirmasis šios kūrėjos romanas „Gėlių gatvė“. Triskart apdovanota IBBY premija už geriausią knygą jauniausiems skaitytojams – 2001 m. už knygą paaugliams „Laumžirgių namai“, 2003 m. už knygą vaikams „Vėjų miesto pasakos“ ir 2007 m. už knygą apie rašytojus „Gražuolės vaikai“. 2003 m. rašytojai įteikta Vytauto Tamulaičio premija už pasakų rankraščius, 2008 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą. Pasakų knyga „Karuselė“ pateko į geriausių 2007 metų knygų vaikams penketuką. Šiuo metu gyvena ir Vilniuje, ir Ignalinoje.

 

„Gyva“ rašytoja

Na, o mūsų rajonas juk visai šalia Ignalinos – vos 20 minučių traukiniu, kuriais G.Adomaitytė sakė labai mėgstanti važinėti, ir jau Švenčionėliuose. Dar keli kilometrai – ir Pašaminė, kurios bibliotekoje susirinko nemažas būrys pašaminiškių, kurie nekantraudami laukė susitikimo su viešnia.

Literatūrą juk geriausiai išmano buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Bagdonavičienė, kuri ir pristatė viešnią, padrąsino knygos dirbtuvėlių dalyvius drąsiau klausinėti ir pasidžiaugti, kad matome „gyvą“ tikrą rašytoją – taip kažkada mokykloje euforijos apimta sušuko p. Danutės anūkė, pirmą kartą dalyvavusi tokiame susitikime.

Taigi „gyva“ rašytoja buvo tikrai labai gyva, energinga ir turinti daug ką pasakyti. Atrodė, jog G.Adomaitytės turima informacija ją tiesiog plėšia ir sprogdina iš vidaus, ir jeigu ji jos neišsakys arba neužrašys, tai jos prisikaups toks perteklius, kad vis vien ims kūpėti per kraštus kaip verdantis puodas...

 

Pasakojimai apie rašytojus

Labai smagiai ji mus įvedė ne tik į savo knygų pasaulį, bet ir į daugelio vertingų – žinomų ir kiek primirštų rašytojų gyvenimą. Apie kiekvieną iš jų rado papasakoti tokį įvykį ar biografijos detalę, kad nori nenori įsiminsi. Gal todėl autorė puikiai atsiskleidžia ne tik pasakose, bet ir knygose apie rašytojus. Gerai žinomi ir mažiau žinomi, iki šiol aukštinami ir primiršti, tačiau visi palikę vertingą literatūrinį palikimą – didelis būrys jų atgyja G.Adomaitytės knygose „Sparnuotos iškabos“, „Gražuolės vaikai“, „Už sidabro kalnų“. Pasakojimų apie rašytojus negali pavadinti ir biografijomis, nors biografinių duomenų juose ir apstu. Tai veikiau subjektyvus pačios Gintarės santykis su tais literatūros milžinais, kurie turėjo įtaką ir jos pačios, ir ištisų kartų pasaulio suvokimui, suteikė trampliną kitų žmonių fantazijoms ir kūrybai. Be to, pasakojimuose apie rašytojus daug įdomių biografijos detalių, autorės kruopščiai ir ilgai ieškotų įvairiuose šaltiniuose.

 

Bronė Buivydaitė – ryški gėlė ąžuolų paunksnėje

Pavyzdžiui, rašytoja Bronė Buivydaitė, gimusi, augusi ir kūrusi Anykščių žemėje, tarsi glūdi didžiųjų šios žemės išaugintų rašytojų Baranausko, Vienuolio, Biliūno paunksnėje. O juk ji parašė puikių kūrinių vaikams ir suaugusiems, svajojo tapti ir tapo mokytoja. Rašė iki pat savo gyvenimo pabaigos, net netekusi regėjimo nepaliovė kūrusi ir diktuodavo savo sekretorei. Smagūs jos kūriniai vaikams „Stebuklingoji radasta“ ir „Lapė gudragalvė“. O 1936 metais už apysaką vaikams „Auksinis batelis“ rašytojai B.Buivydaitei buvo paskirta „Sakalo“ leidyklos premija. Iš viso ji parašė ir išleido per 30 knygų. Jau būdama garbaus amžiaus, anykštėnė rašytoja parašė autobiografinio pobūdžio knygas „Pro vaikystės langą“ (1969 m.) ir „Vargai vartus kilnoja“ (1982 m.). 1984 m. einančios 89-uosius metus rašytojos gyvybė užgeso. Mirtis ją pasitiko įžengusią į 89 metus. B.Buivydaitė tuo metu buvo vyriausia Lietuvos rašytoja... Amžinojo poilsio atgulė Anykščių senosiose kapinėse, o jos name netoli bažnyčios buvo įrengtas memorialinis muziejus. Beje šiame muziejuje neseniai lankėsi ir pašaminiškiai – tai buvo to paties projekto „Augu kartu su knyga“ dalis. O G.Adomaitytė pateikė ir dar vieną įdomų B.Buivydaitės gyvenimo faktą – ji buvo vienintelė lietuvių rašytoja, nė eilutės neparašiusi, kad pašlovintų sovietų santvarką ar valdžią. Jos vyras buvo ištremtas į lagerį, o pačiai rašytojai teko ir slapstytis, ir stengtis išgyventi nenusidedant savo įsitikinimams. „Ji tiesiog neberašė, - pabrėžė G.Adomaitytė. - Geriau sėdėjo Anykščių stotyje ir pardavinėjo daržoves, tačiau jos sąžinė buvo rami“. Labai daug apie B.Buivydaitę G.Adomaitytė sakė sužinojusi pasikalbėjusi su rašytojos sekretore Rože, kuris ne tik užrašydavo, ką jai diktuodavo regėjimo netekusi rašytoja, bet ir buvo jos pagalbininkė, draugė ir sielos sesuo.

 

Netradicinis geografijos vadovėlis

Vienu iš puikiausių geografijos vadovėlių, ugdančių pasididžiavimą savo gimtine, mokančių mylėti gimtąjį kraštą, pasak G.Adomaitytės, galima laikyti švedų rašytojos Nobelio literatūros premijos laureatės Selmos Lagerliof knygą vaikams „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Knygos personažas – išdykęs berniukas Nilsas, paverstas nykštuku, skrieja virš Švedijos ant žąsino sparnų ir žvalgosi po gimtąją šalį iš dangaus, patiria daug nuotykių. Nilso kelionės net iki šeštojo dešimtmečio buvo pagrindinis Švedijos mokyklų geografijos vadovėlis. Bet, žinoma, jei būtų buvęs tik tradicinis vadovėlis, Nilsas nebūtų taip išpopuliarėjęs visame pasaulyje. Kaip gerai būtų, kad toks geografijos ar istorijos vadovėlis būtų sukurtas ir apie Lietuvą!

 

O kas matė trolį?

Šiemet sueina šimtas metų, kai gimė švedų-suomių rašytoja ir dailininkė Tuvė Janson, sukūrusi ištisą pasaulį – Trolių Mumių pasaulį. Troliai – germanų ir skandinavų mitologijoje vaizduojamos dažniausiai baisios, apžėlusios būtybės, gyvenančios kalnų olose, miškų tankmėje ir saugančios ten savo brangenybes. Tačiau rašytoja juos pavaizdavo kitaip. Jos Troliai Mumiai yra balti, apvalių formų padarai didelėmis, forma šiek tiek panašiomis į hipopotamo nosimis, tik be didelių šnervių. Mumiai turi uodegas, tačiau beveik neturi plaukų (su keliomis išimtimis). Jie miega žiemos miegu. Trolių Mumių šeimyna gyvena name Mumių Slėnyje, Suomijos miškuose. Kai T.Janson buvo papriekaištauta dėl tokios neva tikrovės neatitinkančios trolių išvaizdos, ji paklausė: „O kas yra matęs trolius...“. Iš viso autorė parašė 9 knygas švedų kalba (kurias pati ir iliustravo), taip pat penkias paveikslėlių knygas. Apie Trolius Mumius yra sukurti ir animaciniai filmai, serialai, komiksai, o Suomijos mieste Nantalyje yra įkurtas Trolių Mumių pramogų parkas. Tamperės mieste yra Trolių Mumių muziejus. Šie personažai yra neabejotinai didelė Suomijos kultūros dalis, eksportuojama į kitas šalis įvairiais pavidalais.

G.Adomaitytė juokėsi, kad rašytoja augo tokioje aplinkoje, kokioje, pagal miesčionių įsitikinimus, vaikų auginti negalima. T.Janson motina buvo dailininkė, o tėvas skulptorius. Tad šeima gyveno ir dirbo studijoje, vaikai stebėdavo tėvų darbą, gyvenimo būdą, buvo apsupti ne namų apyvokos daiktų, o molbertų, stovų, drobe aptrauktų porėmių ir t.t.. Vaikams miegamieji buvo įrengti tokiose antresolėse, kur jie stebėdami tėvų studijoje vykstančius vakarėlius, klausydamiesi įdomių pokalbių, muzikos ir užmigdavo. Tuvė labai didžiuodavosi, kad jos tėtis sėkmingai išbūdavo visą vakarėlį, o išlydėjęs paskutinį svečią dar išeidavo pasivaikščioti po naktinį Helsinkį. Būsimoji rašytoja stebėdama vėlų nakties metą kai kur languose vis dar spingsinčias šviesas įsivaizduodavo, kad ten greičiausiai vyksta įdomus vakarėlis...

 

Sergejus Kozlovas išėjo iš rūko...

Daugelis iš mūsų – dabartinių 40-mečių – 50-mečių prisimename animacinį filmuką „Ežiukas rūke“, kai Ežiukas ėjo į svečius pas savo draugą meškiuką ir pasiklydo rūke, tačiau tikrai ne visi žinome šių personažų autorių Sergejų Kozlovą. Čia taip pat reikia padėkoti G.Adomaitytei, po kruopelytę rinkusiai skurdoką informaciją apie rašytoją, kuris buvo talentingas, tačiau labai kuklus, nesivaikantis šlovės, todėl vienų pamirštas, o kitiems ir visai nežinomas. Galima sakyti, jos dėka S.Kozlovas pagaliau išėjo iš rūko... Kaip paprastai ir nutinka talentingiausiems, įvertinimo S.Kozlovas sulaukė per vėlai. 2009 metų gruodį buvo apdovanotas Kornejaus Čiukovskio premija – pirma ir vienintele per visą gyvenimą. Jau tuomet rašytojas sunkiai sirgo ir apdovanojimo atsiimti atvyko jo žmona. Po mėnesio jis mirė nuo plaučių uždegimo. „Kartą gyveno miške Ežiukas ir Meškiukas. Jie nedaug teturėjo: dangų, saulę, žvaigždes, rūkus, arbatinuką vakaro arbatai tyloj ir vienas kitą. Žinot, juk daugiau nieko ir nereikia...“, - paprasta ir genialu.

 

Planai ateičiai

Literatūrinės knygos dirbtuvėlės su Gintare ir jos draugu Mariumi buvo tokios įdomios, kad pralėkė labai greitai, jaunimas buvo skatinamas ieškoti, kurti rašyti, dalyvauti literatūriniuose konkursuose, o vėliau nuspręsta dar kartą susitikti, į literatūrines dirbtuvėles Pašaminės bibliotekoje pasikviečiant ir daugiau rašytojų bei poetų.

Irena POŽĖLIENĖ