Kiek nedaug žmogui reikia
2014 m. liepos 26 d. šeštadienis Nr. 56 (1394) |
Šiame pasakojime vardų nebus, nes čia galime būti kiekvienas išmūsų. Klystame visi, bet aš nežinau, kas yra klaida. Vienas ar kitas taisykles dažniausiai sugalvoja nelaimingi žmonės, bet jie juk nežino, kad nelaimingi. Ir gerai, kad nežino. Todėl ir noriu papasakoti, kas ta tikroji laimė. Gal ne mano akimis ir širdim, bet pamatuota juk žmogaus, kuriam artėja šimtmetis.
Neklausė mano vardo, bet mielai pakvietė į jaukius namus. Du šuneliai pasitiko lodami, o išgirdę šeimininkę tik apsilaižė. Toji pavadinusi juos vardais neužtruko apsisukti. Ir tuoj sugrįžo. Pakvipo ramunėlių arbata, atnešė sausainių. Aš laukiau. Arbata vėso. Senolė laistė šiltnamyje pomidorus. Supratau.
Tada ėmiau žvalgytis. Ir pamačiau, o gal supratau, kiek nedaug žmogui reikia čia. Pasiekiamoje vietoje - brangiausių žmonių nuotraukos. Tik nuotraukos...
Tuomet tarsi prisiminė, kad turi viešnią ir nusišluosčiusi į prikyštę sudiržusias rankas prisėdo šalia. Man visuomet atrodė, kad aš daug kalbu, esu bendraujanti, bet klydau. Tiek kalbėti ir tiek pasakyti, kad atsimerktum. Kai atnešė tik tris albumus, pamaniau, kad saulutė nusileis ir niekas namo kaip tos skruzdėlytės iš animacinio filmuko neįleis. Bet klydau. Laikas prabėgo nepastebimai, o senolės nuotraukų komentarai pavėžėjo mane geru laiko traukinuku. Laiko, į kurį nesugrįši, laiko, kurio nepamirši.
Mūsų senoliai tarsi išminties enciklopedijos, kurių neskaitom arba skaitom, bet per vėlai, kad galėtume suprasti. Ko tik gyvenime nebūta: meilės, išdavystės, skausmo, namų be namų, tremties širdy ir vėl ir vėl vilties. Gimusi Prancūzijoje, bet likimo vėjų atskraidinta į Lietuvą čia ir pasiliko. „Neturėjau aš laimės su savo vaikų tėvu“,- tiek teprasitarė, o akys glostė nuotrauką, kurioje jie visi kartu. Pagavusi tą jos žvilgsnį susimąsčiau, kad be skausmo ir džiaugsmo nepatirsi. Juk nėra dienos be nakties, o rytas juk neaušta jai dar nepasitraukus.
Taigi apie rytą. Nepatikėsit, bet mano naujoji pažįstama greitai pašoko ir kaip jauna mergaitė įjungė turbūt radijo imtuvą, o gal, kaip ji pati sakė, patefoną, aš nemačiau, tik girdėjau labai gražią prancūzišką dainą. Ji man į lietuvių kalbą išvertėtos dainos tekstą. Dainuota apie jausmus. Jausmus, kurių mums trokštamų stinga, kuriuos išdaliname, kurių ilgimės, o kartais turim, bet nevertinam. Gal nemokam, o gal tik apsimetam . Visus juos juk vienaip ar kitaip išsinešim, o gal ir paliksim. Senolė dar ir prancūziškai eilių padeklamavo. Ji sakė, kad nepamirštų prancūzų kalbos, eidama pas sūnų, gyvenusį kaime, vis deklamuodavusi eilėraščius. Ir eidavo mišku daug kilometrų. Kalba būtuoju laiku. Beje apie daugybę gražių iš juodai baltų nuotraukų žvelgiančių jai brangių žmonių kalba būtuoju laiku. Sako, kad šitas mirė, šitas mirė, o štai šitas apskritai sudegė, o šito jau nėra. Klausau, bet liūdesio nejaučiu. Kodėl?
Nes ir visos šios gilios, bet trumpos, o gal ir neturinčios pabaigos, dėl to ir trumpos istorijos nebūtų ir buvę, jei ne mano šaunios auklėtinės, kurios būdamos suaugusios, augindamos vaikelius surasdavo laiko mokytis, skaityti, tobulėti, o mokyklos slenkstis nebuvo per aukštas net dvejų metelių neturinčiai. Juk rašiau, kad vardų nebus...
Atestatą laikė trijų kartų rankos. Tylėjau. Žinau, mano neatsitiktinai sutiktai senolei, kuri taip džiaugėsi anūkėle, šiemet sėkmingai baigusia vidurinę, vandens bus kam paduoti. Bet juk kam to reikia, kai ji pati - gėlo vandens šulinys.
Onutė BIELIAUSKIENĖ