Mes turime 361 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:312
mod_vvisit_counterŠią savaitę:312
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:142305

Naujasis Švenčionėlių parapijos klebonas – Raimundas Macidulskas

2014 m. liepos 19 d. šeštadienis Nr. 54 (1392)

Praeitą sekmadienį (liepos 13 d.) Švenčionėlių bažnyčioje pirmas mišias aukojo naujasis Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas, su kuriuo po trejeto dienų ir kalbėjomės apie kunigystę, pašaukimą, toleranciją ir darbus, kurie laukia naujojo klebono Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijoje.

- Esu vilnietis, ten gimiau, užaugau, ten ir vidurinę mokyklą baigiau. Abu tėvai lietuviai. Gyvenome Antakalnio rajone. Mūsų parapija buvo Šv. apaštalų Petro ir Povilo, - pradėdamas mūsų pokalbį sako kunigas Raimundas Macidulskas, o kai paklausiu jo, kodėl pasirinko kunigystę, jis savo istoriją pasakoja toliau: - Prieš stodamas į kunigų seminariją kaip ir dauguma to meto jaunuolių turėjau porą metų ištarnauti kariuomenėje. Tarnavau tuometinėje Čekoslovakijoje. Grįžęs įstojau į Kauno kunigų seminariją, kurią baigiau 1993 metais. Tais pačiais metais buvau įšventintas į kunigus. Primicijos buvo gimtojoje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Čia buvo ir pirmoji tarnystės vieta, čia buvau paskirtas vikaru.

- Ar kunigo kelias buvo vaikystės svajonė?

- Mūsų šeima buvo pamaldi. Matyt iš to ir atėjo noras pasirinkti kunigo kelią. Ir tas mano pasirinktas tarnystės Dievui ir žmonėms kelias patinta iki šiol. Čia nėra monotonijos. Kiekviena diena atneša kažką naujo. Negalėčiau dirbti monotoniško darbo.

- Kaip reagavo tėvai, sužinoję, kad sūnus Raimundas pasirinko kunigo kelią?

- Be manęs šeimoje dar augo sesuo. Žinią, kad noriu būti kunigu, tėvai sutiko skirtingai – motina džiaugėsi, tėvas nelabai. Liūdna, bet abu jie jau iškeliavo į amžinybę.

- Pirma parapija, kurioje teko tarnauti, buvo Šv. Petro ir Povilo, o kur toliau vedė kunigo kelias?

- Švenčionėlių parapija, į kurią buvau paskirtas dabar, jau šešta. Po vikaravimo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje buvau paskirtas klebonu į Vaidotus, iš Vaidotų persikėliau į Kalesninkų parapiją klebonu, prie Eišiškių už Varėnos. Iš Kalesninkų parvažiavau į Grigiškes, o iš ten – į Mickūnus, kur išbuvau ketverius metus, o dabar štai atvykau į Švenčionėlių Šv. Edvardo parapiją. Patirties jau turiu nemažai ir tikiuosi, kad ji pravers klebonaujant čia. Kol kas Švenčionėliai - tolimiausia parapija, kurioje tarnausiu, nuo gimtojo Vilniaus, - šyptelėjęs sako kunigas Raimundas Macidulskas.

- Švenčionėlių parapija klebonui nėra lengva parapija, nes yra lietuvių ir lenkų tikinčiųjų bendruomenės, o paskutiniu metu parapijoje aistras kaitino šarvojimo salės likimas.

- Neskirsčiau ir neskirstysiu tikinčiųjų į lietuvius ar lenkus. Man, kaip kunigui, kaip klebonui, visi jie lygūs. Keturis metus tarnaudamas Mickūnų parapijoje mišias aukojau tik lenkų kalba. Ko gero, vienintelis lietuvis ten buvau aš, klebonas. Ir nieko, viskas buvo gerai. Esu tolerantiškas žmogus ir puikiai galiu bendrauti ir su lietuviais, ir su lenkais. Dievas visiems vienodas. Tas pats lietus lyja ir ant lenko, ir ant lietuvio. Ta pati saulė šviečia ir vieniems, ir kitiems.

- Ateidami į Švenčionėlių parapiją, matyt, susipažinote su ja, ir apie kunkuliavusias aistras dėl šarvojimo salės žinote ne iš nuogirdų?

- Vyskupas skyrė mane tam, kad sprendimai būtų priimti. Ir jie jau daromi. Šarvojimo salė funkcionuoja. Atsitikus nelaimei žmonės, norintys čia šarvoti mirusį, turi kreiptis į mane. Klebonas ir vikaras nuo šiol gyvens viename mediniame name, o mūriniame reikės įrengti parapijos namus. Kam jie reikalingi? Ogi tam, kad galėtų rinktis jaunimas, choras, o ir kiti parapijiečiai čia galėtų ateiti pabūti, pabendrauti, leisti laiką turiningai. O kunigams, manau, užteks vietos ir viename name. Juolab, kai dabar nereikia aptarnauti Linkmenų parapijos, gali ateiti toks laikas, kai į parapiją vikaras nebus skiriamas, bet tai priklauso nuo vyskupo planų. Čia jo prerogatyva, kaip ir kur ką skirti. Aš esu nereiklus ir man nereikia didelių apartamentų. Svarbiausia, kad būtų švaru ir tvarkinga. Klebonui parapijoje darbo visada užtenka, nes ne tik už šv. Mišių aukojimą jis atsakingas, bet ir kitus parapijos gyvenimo sritis. Džiaugiuosi, kad baigiu įsikurti. Jau ir savo gyvenamąją vietą čia deklaravau. Dar pora dienų ir visi tie buitiniai įsikūrimo darbai bus baigti, o toliau prasidės įdomesnis gyvenimas. Dirbsime su jaunimu, suaugusiais, bažnyčios aktyvu. Ieškosime kelių, kaip paįvairinti parapijos gyvenimą. O kas dėl pokyčių šv. Mišių aukojime, tai rudenį planuoju pirmąsias mišias pavėlinti, kad jos būtų aukojamos ne 8 valandą, o 9, ir žmonėms nereikėtų eiti į bažnyčią dar gerokai tamsiai. Žinoma, naujų darbų padiktuos parapijos gyvenimas, ir juos teks bendromis jėgomis daryti.

- Ką mėgstate ir ko ne?

- Nemėgstu viso to, kas bloga, mėgstu viską, kas gera. Man patinka technika, galiu pats pasidaryti beveik visus buityje reikalingus darbus. Mėgstu būti gamtoje. Vienas iš pomėgių – medžioklė, bet ir čia svarbiausia ne žvėrį sumedžioti, bet pabūti gamtoje, nors trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius.

- Jūs griežtas ar tolerantiškas kunigas?

- Jau minėjau, kad esu tolerantiškas žmogus, tolerantiškas esu ir kaip kunigas. Stengiuosi visada išklausyti žmogų, įsigilinti į jo problemas, neatstumti žmogaus. Svarbu, kad žmogus, atėjęs vieną kartą, ateitų ir kitą, žinodamas, kad bus išklausytas, suprastas. Parapijiečiai gali drąsiai pas mane ateiti iškilus problemoms. Aš tikrai neatstumsiu, o kuo galėdamas padėsiu, - baigdamas mūsų pokalbį sako Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos klebonas Raimundas Macidulskas.

Algis JAKŠTAS