Mes turime 310 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5013
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15200
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91230
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Šimtametė pati pasakė tostą ir linkėjo laimės svečiams

2014 m. liepos 19 d. šeštadienis Nr. 54 (1392)

Šimtąjį gimtadienį švenčiančią Pabradės miesto gyventoją Zofiją Beinar nuolat supa artimų žmonių meilė ir rūpestis. Tik gyvenk ir džiaukis – šviesus, jaukus kambarėlis, visada šalia dukra Emilija. Rūpintis mama dabar svarbiausias jos darbas. Dabar jau, sako, nė nesigailinti, kad kažkada neteko darbo – jeigu būtų neatleidę, kaip besuspėtų ir į darbą lėkti, ir mamą prižiūrėti. Dėmesio tokio amžiaus žmogui reikia daug, bet kai gyvena drauge, viskas gerai, visko užtenka – ir vietos namuose, kur po vienu stogu gražiai sutaria kelios kartos, ir meilės bei pagarbos. Būna, nespėja savimi pasirūpinti, o jau mamos kraujospūdis tai visada po kelis kartus pamatuotas, jeigu nenori valgyti, nors truputį įsiūlo, kad neužsigulėtų, kasryt kelia, ragina pavaikščioti, pajudėti. Todėl ir atrodo šimtametė daug geriau negu galima įsivaizduoti – pasitempusi, šneki, elegantiška. Labai apsidžiaugė sulaukusi jos pasveikinti su jubiliejumi atvykusių svečių – Sodros ir savivaldybės. Jubiliatė nieko nelaukusi pati smagiai pasakė tostą bei visiems prilinkėjo daug prasmingų dalykų, labiausiai – ramybės ir laimės šeimose.

„100 metų, o kaip greitai pralėkė“,- atsiduso šimtametė Zofija. Ramiai, be baimės ar liūdesio moteris kalba, kad jau laikas, jos jau laukia sutuoktinis, iškeliavęs gerokai jaunesnis, nors ir gražaus amželio – 80-ies būdamas. Dar skaudžiau, kad ir du sūnūs, net anūkas jau iškeliavę. Iš 5 taip sunkiai užaugintų vaikų beliko trys. Skaudi Dievo valia, bet ji tokia. Meile ir rūpesčiu tarpusavyje dalinasi tie, kurie liko. Likusiems jau pagyvenusiems vaikams, anūkams močiutė labai brangi, jie nelinkę jos paleisti... O ir Zofijai skubėti nėra ko, kai visiems tokia brangi ir reikalinga. Ji nepatiria vienatvės, kuri dažniausiai kamuoja net gerokai jaunesnius žmones, nes drauge gyvena ne tik dukra Emilija Masoit su vyru, bet ir anūkas su šeima. Dažnai užbėga aplankyti taip pat Pabradėje gyvenanti anūkė Olga Grigorjeva. „Čia mano mylimiausia krikšto dukrelė, ką be jos daryčiau, kai tik bėda, ji tuoj pat čia, iš visos širdies padeda“, - pasakoja Emilija. Padėjo Olga tetai ir sutikti svečius, atvykusius pasveikinti jubiliatės.

Emilija Masoit atskleidžia, kad jos mama Zofija labai myli žmones, visada su jais gražiai sutarė, kai turėjo galimybių plačiau bendrauti, kolektyve, kur dirbo ilgus metus, niekas blogo žodžio nepasakė. Darbšti moteris, augindama penkis vaikus (vyriausias sūnus gimęs 1937 m.) ir gyvendama kaime, pagal galimybes dirbo įvairius darbus, dažniausiai sezoninius – girininkijoje, tarnavo pas ūkininką. Kiek vargo ir sunkumų teko šios moters daliai – karai, nelaimės, netektys - žino tik artimiausi žmonės, bet apie tai dabar jau stengiasi nekalbėti. Vis pavykdavo atsitiesti. Po gaisro iš namų kaime liko tik Švč. Motinos paveikslas, kuris ir dabar stovi garbingoje šios šeimos namuose. Persikėlė į Pabradę, kūrė naują gyvenimą. „Mama labai daug dirbo, - pasakoja Emilija. - Aš net verkiau, kad jai labai sunku, kai ji važinėjo dirbti į Vilnių, „Gintaro“ viešbutį kambarine“.

Šitaip sunkiai dirbdama vis dėlto į pensiją išėjo turėdama tik 15 metų stažo, todėl ir toliau dirbo dar du dešimtmečius Pabradės vaikų su negale namuose (tikslus pavadinimas keitėsi keliskart). Užtarnauto poilsio išėjo tik 1993 m. būdama 80-ies. Dabar artimieji kiek galėdami stengiasi, kad mamos ir močiutės dienos būtų ramios ir šviesios.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis