Mes turime 450 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4581
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14768
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90798
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Nežemiškas radinys tapo... žemišku

2014 m. liepos 12 d. šeštadienis Nr. 52 (1390)

Krikšto sūnus Marius balandžio mėnesį, rinkdamas akmenis tėvų sodyboje esančio vandens tvenkinio krantų sutvirtinimui, surado keistą akmenį, jo žodžiais, „nežemiškos“ kilmės. Akmuo tikrai skyrėsi nuo kitų svoriu ir spalva. Jis svėrė daug daugiau negu kitas tokio pat dydžio akmuo, buvo lengvai padengtas rūdžių sluoksniu, tarytum jo sudėtyje būtų geležies. Į tolimesnius tyrinėjimus įsijungęs mano brolis Juozas nustatė, kad šis akmuo prie aukštos temperatūros lydosi ir taip sukimba su kitu metalu, kad neįmanoma atskirti. Jį traukia magnetas. Paklausę mano patarimo, Juozas su Mariumi buvo nuvykę į Reškutėnų muziejų, kur muziejininkė Viktorija Lapėnienė parodė tikro meteorito skeveldrą. Visa tai, taip pat internete rasta informacija apie meteoritus sutvirtino poziciją apie nežemišką rasto akmens kilmę. Marius apsidžiaugė, kad pardavęs tariamą meteoritą praturtės, jau ir pinigus pradėjo skaičiuoti ir svajoti, kur juos išleis. Pažadėjo, kad ir krikšto tėvui dalį gauto uždarbio skirs.

Nuvykęs į Pašaminę nufotografavau akmenį, kuris svėrė apie 6 kg. Marius man įteikė savo radinio nedidelę atskalą ir pavedė išsiaiškinti jo kilmę. Pinigai už dyką nemokami, teko prisijungti prie tyrimų. Gegužės 20 d. man pavyko susisiekti su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesoriumi, fizinių mokslų daktaru Gediminu Motuza. Profesorius, apžiūrėjęs mano nusiųstas tariamo meteorito nuotraukas, rašė: „Kiek matyti iš nuotraukų, meteorito versijos atmesti negaliu, bet tuo atveju jis turi būti iš grynos geležies su keliais procentais nikelio. Kita galima versija, kad tai ketaus ar kitokio lydinio gabalas iš Švenčionėlių fabrikėlio“. Gavęs šią žinutę nufotografavau Mariaus duotą akmens atskalą, kur labai gerai matosi radinio struktūra, ir išsiunčiau profesoriui. Antra profesoriaus G. Motuzos atsiųsta žinutė atsakė į visus klausimus: „Dabar esu tikras, kad tai – technolitas. Geležis kali, ne trapi, jos neatskelsi, galima tik atpjauti, o čia kažkoks lydinys“. Vis tik lengvai pasiduoti nesinorėjo, todėl gegužės 21 d. nuvykau į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą (K. M.Čiurlionio g. 21), kur susitikau su profesoriumi ir pateikiau turimą akmens atskalą apžiūrai. Deja, profesorius dar kartą patvirtino, kad tai ne meteoritas. Tai greičiausiai, kaip ir tvirtino profesorius, buvusios Švenčionėlių ketaus liejinių gamyklos lydinio gabalas. Taip nežemiškos kilmės akmuo tapo žemišku metalo lydiniu. Kaip miražas dingo ir man Mariaus pažadėta dalis.

Dėkoju profesoriui G. Motuzai už išsamią informaciją ir suteiktą galimybę palaikyti rankoje tikrą geležinį meteoritą. Mariui ir visiems meteoritų ieškotojams linkiu nenusivilti ir tęsti paieškas. Profesorius pažadėjo ir ateityje konsultuoti, kai tik sulauks naujų meteoritų nuotraukų. Anot profesoriaus, pasaulyje surasta apie 40 tūkstančių nukritusių meteoritų, maždaug tūkstančio jų kritimas buvo stebėtas. Lietuvoje nustatyti vos keli meteoritų kritimo atvejai, paskutinis užfiksuotas 1933 metais netoli Žemaitkiemio.

Povilas ŠIMKAVIČIUS

(Ši publikacija buvo išspausdinta Šimkavičių šeimos metraštyje)

 
Reklaminis skydelis