Kalbėdami apie Švenčionių Visų Šventųjų parapijos solidų 600 metų jubiliejų jau apžvelgėme parapijos ir bažnyčios istoriją, svarbiausius įvykius, prisiminėme svarbiausias datas, bet visa ta 600 metų parapijos ir bažnyčios apžvalga ir istorija bus nepilna, jei neprisiminsime čia tarnavusių kunigų, parapijai vadovavusių klebonų. Be jų parapija tebus teritorinis vienetas, o bažnyčia, nesvarbu, ji didelė ar maža, puošni ar paprasta, tebus tik kulto pastatas.

Pirmuose straipsniuose jau minėjau, kad nėra išlikę jokių rašytinių šaltinių, apimančių pirmąjį parapijos gyvenimo, o tiksliau sakant, kūrimosi, laikotarpį, nes šimtmečius iki krikšto gyvavęs mūsų protėvių pagoniškas tikėjimas ne taip jau lengvai užleido savo pozicijas, tad pirmiesiems Švenčionių parapijoje tarnavusiems kunigams tikrai nebuvo lengva. Ir nors mes nežinome nei jų vardų, nei pavardžių, bet galime konstatuoti, kad jų indėlis į katalikybės skleidimą buvo didžiulis, kaip didžiulė buvo ir parapija.

Pirmas, mus pasiekęs Švenčionių parapijoje tarnavusio klebono vardas buvo Stanislovas. Jis Švenčionių parapijai vadovavo iki 1514 metų, nes 1514 metais parapijai vadovavo klebonas Lukas, kuris, kaip jau minėjome pirmame Švenčionių parapijos 600 metų jubiliejui skirtame straipsnyje, minimas 1514 metais valdovo Žygimanto Senojo Švenčionių bažnyčiai skirtame fundavimo konfirmacijos ir parapijos aprūpinimo akte.

Ir toliau iš praeities eidami į dabartį mes galime paminėti ne visus vikarus ir klebonus, nes jų vardų neišsaugojo laikas. Dažniausia rašytiniuose šaltiniuose minimi tie bažnyčios tarnai, kurie vienaip ar kitaip ryškiau prisidėjo prie parapijos ir bažnyčios gyvenimo. Štai 1542 metais altarista Motiejus kaip išpirką už Ceikinių dvarą iš Stanislovo Devoinos gavo 10 kapų lietuviškų monetų. Matyt, suma pagal tuos laikus buvo solidi, nes kitaip bažnyčia tikrai nebūtų atsisakiusi tokio turto. Šis įrašas mums išsaugojo kunigo Motiejaus vardą.

Dar vienas dovanojimo aktas išsaugojo mums klebono Stepono Kochanskio vardą ir pavardę. Jis 1679 metais parapijai padovanojo Kochanovkos palivarką, o Švenčionių centre – 1 margo sklypą su namu ir obligacija. Bet už tai už jį turėjo būti kas savaitę laikomos vienerios šv. Mišios.

Kuo arčiau mūsų laikų, tuo daugiau žinių apie klebonus. Štai 1724 m. Švenčionyse kunigavo klebonas Neištatas. O po metų 1725 m. Švenčionių parapijos klebonas Giedraitis Kančiogine pastatė filijų bažnytėlę. 1740.10.15 raštu popiežius Benediktas XIV Vilniaus vyskupui oficialiai nurodė pavesti kanauninko vietą Pranciškui Gecevičiui bei paskirti jį Šiluvos ir Švenčionių klebonu. Pasirodo, tokia praktika anksčiau buvo, kai klebonas, valdantis parapijos turtą, galėjo ir negyventi parapijoje, bet tokius atstumus Šiluva-Švenčionys ir dabar sunkoka per trumpą laiką įveikti, o aštuonioliktojo amžiaus viduryje tą padaryti buvo dar sunkiau, bet, matyt, tada ir to skubėjimo nebuvo...

Net 28 metus 1747-1775 metais Švenčionių parapijos klebonu buvo Pranciškus Kononovičius. Jis 1747 m. įsteigė Šv. Rožančiaus draugiją. Pranciškus Kononovičius buvo kilęs iš Vilniaus vaivadijos, turėjo teologijos ir kanonų teisės daktaro titulą. Po jo 12 metų parapijai (1776-1798 m.) vadovavo klebonas Antanas Gorskis, kuris po įšventinimo į kunigus 1770 m. buvo kažkurį laiką vikaru Švenčionių parapijoje. Trumpą laiką 1801-1803 metais klebonu Švenčionių parapijoje buvo Vaitiekus Odolinskis, atvykęs į Švenčionis iš Mielagėnų parapijos. Nuo 1811 m. iki 1839 m. Švenčionių parapijos klebonu buvo Brastos kanauninkas 1825-1827 m. Vilniaus kunigų seminarijos regentas Jonas Nedzvieckis. Jo karštomis, parapijiečių ir paklebonio Tomo Kulikausko pastangomis buvo iš pagrindų pertvarkyta (ar pastatyta nauja) Švenčionių bažnyčia.

Labai trumpai 1829-1830 metais klebonu buvo Juozas Pronevičius, o jį pakeitęs Mikalojus Liudvikas Kazlauskas, kuris parapijos klebono ir Švenčionių dekano pareigas ėjo nuo 1830 iki 1861 metų. Gimęs apie 1797 metus Lietuvos bajoras Mikalojus Liudvikas Kazlauskas į kunigus įšventintas 1822 metais. Į Švenčionis atvyko iš Vandžiogalos. Tarnaudamas Švenčionyse ne tik padidino bažnyčią, bet ir globojo parapinę mokyklą. Buvo Užnerio apskrities ir Švenčionių miesto deputatas. Palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje. Šio iškilaus bažnyčios tarno portretą galima pamatyti Nalšios muziejuje dailininko J.Damelio paveiksle.

1862-1870 m. Švenčionių parapijoje tarnavęs klebonas ir dekanas Kazimieras Bojaržinskis gavo iš caro valdžios leidimą apmūryti šventorių.

Trumpai 1870-1872 klebonu ir dekanu Švenčionyse buvo kunigas Kaminskas. O štai jį pakeitęs klebonas ir Švenčionių dekanato dekanas Mozė Jusevičius ne tik vadovavo parapijai virš trisdešimt metų, bet ir koordinavo naujos mūrinės Švenčionių bažnyčios statybos darbus. Į kunigus Mozė Jusevičius buvo įšventintas 1854 metais ir gavo paskyrimą į Lydos parapiją. 1872 metais perkelto į Švenčionių parapiją klebono ir dekano Mozės Jusevičiaus laukė rimtas išbandymas – naujos bažnyčios statyba. Tad, manau, nepelnytai pamirštas šio kunigo indėlis statant dabartinę Švenčionių bažnyčią, klebonijos ir ūkio pastatus. Kaip rašoma, klebonas Mozė Jusevičius buvo prolenkiškų pažiūrų, bet nesutrukdė veikti lietuvybės gaivintojams vikarams. Apie juos pakalbėsime šiek tiek vėliau. Statant bažnyčią nemažas krūvis teko kunigui Povilui Kolui.

Mozę Jusevičių Švenčionių klebono ir dekano pareigose pakeitė garbės kanauninkas Jonas Burba. Ir nors jau ne kartą buvo rašyta apie šio kunigo asmenybę, bet, manau, dar kartą verta prisiminti jį ir jo nuveiktus darbus, lietuvybės puoselėjimą. Gimė Jonas Burba 1848 m. Skapiškio valsčiuje. Švenčionių gimnazijoje baigė 5 klases, o 1878 m. Vilniaus kunigų seminariją. Dėl savo paprastumo, tiesumo ir ryžtingų veiksmų puoselėjant lietuvybę buvo dažnai keliamas iš parapijos į parapiją. Ir Švenčionyse jis užsibuvo neilgai – nuo 1903 m. iki 1908 m., bet per tą laiką 1906-1907 m. pastatė ką tik įsteigtoje Švenčionėlių parapijoje bažnyčią. Kaip ir dirbdamas kitose parapijose, taip ir Švenčionyse puoselėjo lietuvybę. Kaip tik dėl lietuvybės jis buvo apskųstas ir iškeltas iš Švenčionių ir toliau mėtomas po nuošalesnes parapijas. Mirė garbės kanauninkas Jonas Burba 1915 metais Kaltanėnuose, amžinojo poilsio atgulė Kaltanėnų kapinėse.

Neilgai Švenčionių klebono ir dekano pareigose užsibuvo ir Jurgis Mačiulskis, kuris vadovavo parapijai ir dekanatui 1908-1912 metais. Jam teko atlaikyti tuo metu tarp parapijiečių lietuvių ir lenkų įsipliekusių nesutarimų aistras. Buvo skundžiamas dėl palankumo lietuviams.

1912-1923 m. Švenčionių parapijos klebonu ir dekanato dekanu buvo Justinas Petronis, kilęs iš Tverečiaus valsčiaus. Šis kunigas ne tik Dievo žodį skelbė, bet nemažai ir lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo labui pasidarbavo. Steigė ir globojo lietuvių gimnaziją, vadovavo „Ryto“ draugijai. Jo rūpesčiu 1914 m. Švenčionyse buvo pastatyti mūriniai dviejų aukštų parapijos namai su sale. Čia iš pradžių glaudėsi ir lietuvių gimnazija. Iš Švenčionių kunigas Justinas Petronis buvo iškeltas už tai, kad per progines pamaldas deramai nepagerbė tuometinių Lenkijos vadovų.

1923-1924 m. Švenčionių parapija neturėjo klebono. Administratoriumi buvo kunigas Jonas Romelis. Palyginus neilgai – 4 metus – Švenčionių parapijos klebonu ir dekanu 1924-1928 m. buvo kunigas Nikodemas Vaišutis. Ilgą laiką klebonų ir dekanų pareigose Švenčionyse neilgai užsibūdavo ir kiti kunigai. Sunku pasakyti, kodėl kurija juos taip dažnai keisdavo. 1928-1932 m. Švenčionių parapijai ir dekanatui vadovavo kunigas Petras Mankanskas. 1932-1937 metais kunigas Domininkas Gailiušis. 1937-1939 metais Švenčionių klebono pareigas ėjo kunigas Juozas Dubietis, kuris net ir per trumpą laiką sugebėjo aptvarkyti bažnyčią, klebonijos pastatus, Švenčionių bažnyčiai nuliedino du didelius varpus, nes per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios varpus vokiečiai konfiskavo. Pavyko jam sunorminti lietuvių ir lenkų tikinčiųjų poreikius. 1939-1941 metais Švenčionių parapijos klebonu buvo kunigas Petras Žarnauskas. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu 1941-1945 m. Švenčionių parapijos klebono pareigas ėjo Petras Budra.

1945-1949 metais Švenčionių parapijos klebonu ir dekanu buvo Vladas Gimžauskas. Kilęs iš Ignalinos Švenčionių parapijoje ganytojiškais darbais jis užsiėmė du kartus: iš pradžių vikaru, o nuo 1945 iki 1949 parapijos klebonu ir dekanato dekanu. Už jaunimo auklėjimą 1949 m. buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties klebonavo N.Vilnioje, ten ir mirė 1967 m.

Sustoję ties šio klebono pavarde ir jo klebonavimo laikotarpiu ir baigsime pirmą pasakojimo apie Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonus dalį. Antroje – apžvelgsime laikotarpį nuo dvidešimtojo amžiaus penktojo dešimtmečio iki mūsų laikmečio. Prisiminsime ir laiko išsaugotas veiklių vikarų pavardes, jų darbus. Nubraukdami laiko dulkes nuo katalikų kunigų, tarnavusių Švenčionių parapijoje vardų ir pavardžių. Dvidešimt pirmajame amžiuje mes jiems tariame nuoširdų ačiū ne tik už Dievo žodžio skelbimą, bet ir švietėjišką misiją.

Algis JAKŠTAS