Miesto biblioteka – sakrali, mistinė erdvė, nes tik čia galima pajusti laiko pulsą, būties grožį, praeities didybę. Tik čia atrandamas skaitymo malonumas, patiriamas bendravimo džiaugsmas. Todėl būtent čia, Švenčionėlių miesto bibliotekoje Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu vyko K.Donelaičio kūrybos skaitymų valanda. Ypatinga atmosfera klostėsi dar ir todėl, kad tą pačią dieną K.Donelaičio kūrybos skaitymai vyko daugelyje Lietuvos bibliotekų. dalyviams buvo pristatyta spaudinių paroda „Kristijonas Donelaitis ir laikas“.

Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos vienuoliktų klasių mokiniai dar kartą vertė grožinės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio biografijos puslapius, skaitė epinės poemos „Metai“ ištraukas, pristatė referatus „Lietuvių bendruomenės paveikslas K.Donelaičio „Metuose“, „Dekalogas K.Donelaičio „Metuose“, „Žmogaus ir gamtos ryšys K.Donelaičio „Metuose“, deklamavo Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ ištraukas.

Svarbiausia jungtis kalbant ir mintijant apie K.Donelaitį – juodos duonos kepalas. Ir Donelaitis, anot literatūrologo Regimanto Tamošaičio, skamba kaip duona. Mokiniai su tuo sutiko: juk duona asocijuojasi su kiekvieno žmogaus gyvybės šaltiniu, su darbu, su žemdirbio pasaulėvoka, su krikščionybės filosofija. Juk iš tiesų žmonėms labai svarbu gyventi dorai, dirbti visus metus, kad ant stalo visada būtų duonos, kad namuose būtų skalsa ir darna.

Renginys tęsėsi, tik jau kitoje (irgi sakralioje) erdvėje. Susėdę į mokyklinį autobusiuką, pasikvietę draugėn gimnazijos direktoriaus pavaduotoją Jūratę Guigienę, gimnazijos bibliotekos darbuotojas Astą Lapėnienę ir Marianą Janutienę mokiniai vyko į Kaltanėnus, kur J.Guigienė parodė Švenčionių dekano Jono Burbos kapą, papasakojo apie šio mūsų krašto šviesuolio gyvenimą. Klebonas ir dekanas garbės kanauninkas Jonas Burba (1848 — 1915), Švenčionių gimnazijoje baigė 5 klases, o 1878 m. Vilniaus kunigų seminariją. Žymus pamokslininkas dėl savo paprastumo, tiesumo, ryžtingų lietuvybės aspiracijų kurijos buvo dažnai kilnojamas ir kurį laiką buvo Kaltanėnų parapijos klebonas. Kunigas palaidotas miestelio kapinėse, o ne bažnyčios šventoriuje, nes, anot tuometinės valdžios, buvo „per daug lietuvis“.

Taigi popietė, skirta Lietuvos šviesuoliams atminti, baigėsi. Lauksime kitų susitikimų - jų negali nebūti, nes jaučiame vienodą žodžio skonį burnoj tardami „mano miestelis, mūsų šviesuoliai, Lietuvos valstybė“. Kai šiuos žodžius taria daugiau žmonių, kažkas suvirpina krūtinę. Taip buvo ir bus, nes tik drauge mes galime prikelti praeitį, apsaugot lietuvišką žodį, puoselėti tradicijas. Tik drauge patirsime nepakeičiamą ir neįkainojamą bendravimo džiaugsmą.

Asta ČINČIKIENĖ