Dešimtmetį skaičiuojanti stovykla

Įsibėgėjusi vasara dešimtus metus iš eilės vaikus pakvietė pailsėti Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre, kur organizuota neformalaus švietimo programos „Nalšios žemės takais“ vaikų vasaros poilsio stovykla, remiama Europos socialinio fondo. Įgyvendinant stovyklos programą buvo stengiamasi padėti atsiskleisti aktyviam, veikliam piliečiui, ugdyti tautinę savimonę, pagarbą etninei kultūrai ir ją puoselėjantiems, žinias ir patirtį perduodantiems žmonėms. Vaikai susipažino su etnografiniais, istoriniais objektais, amatais, tradicijomis. Stovyklautojams buvo siūlomos pažintinės veiklos programos, kurių metu net tik keliavo po Nalšios žemę dviračiais, baidarėmis, valtimis, bet ir apsilankė buvusių dvarų sodybose, susipažino su Švenčionių krašto dvarų įdomia ir garbinga praeitimi, architektūra, dabartiniu jų likimu. Vaikai išplėtė savo architektūros žinių akiratį, aplankė įvairius pažintinius objektus ir kt.

Nalšios žemės turtai

Be to, programos „Nalšios žemės takais“ įgyvendinimo metu buvo stengiamasi stovyklautojams perteikti mūsų regiono tapatumą, nes šis kraštas – ypatingas savo papročiais, tradicijomis, daugiatautiškumu ir tik pagarba protėviams, meilė gimtiesiems namams, aplinkai, tėvynei, prisirišimas prie įprasto gyvenimo būdo, papročių leido išlikti tokiai turtingai mūsų etninei kultūrai bei atsigręžti į protėvių palikimą, ilgaamžę žmogaus patirtį. Programos vykdymo vieta - dalis Rytų Lietuvos, kuri apima Švenčionių ir Ignalinos dabartinius rajonus ir istorines Nalšios bei kaimynines Sėlos žemes. Gamtiniu, istoriniu, kultūriniu požiūriu tai labai turtinga ir daug galimybių vaikų ir jaunimo ugdymui teikianti vieta. Vienas iš minėtos programos įgyvendinimo būdų – pažintinė edukacinė ekskursija, leidžianti jos dalyviams artimiau susipažinti su istorine Nalšios žeme.

Gidas – žymus kraštietis

Viena iš tokių ekskursijų buvo organizuota š. m. liepos 22 d. dalyvaujant Kaltanėnų vaikų vasaros poilsio stovyklos 4 pamainos dalyviams. Jau antrąją dieną stovyklautojai išvyko į ekskursiją „Švenčionių kraštas - iškili Nalšios žemės dalis“, kurios pagrindinis akcentas – pažintis su Švenčionių krašte išlikusiais dvarais bei dvarvietėmis, jų išdėstymo geografija, lydima šio krašto istorijos žinovo, patrioto, knygų „Istorijos mįslės (Šiaurės Rytų Lietuva)“ ir „Lietuvių genties didkelis (Šiaurės Rytų Lietuva)“ bei įvairių straipsnių socialine, pedagogine ir kraštotyrine tematika autoriaus Antano Karmono entuziastingo pasakojimo, leidžiančio augančiai kartai atskleisti amžių užsklandą ir suvokti anų laikų didybę. Taigi, keliaukime kartu su stovyklautojais beieškodami Lietuvių genties didkelio įrodymų...

Šventviečių „kompleksas“ – Šventėnai

Ekskursijos pradinis taškas – Švenčionys, Nalšios žemės širdis, šiais metais liepos 2-3 d. paminėjęs solidų 525-erių metų jubiliejų. Švenčionių krašto istoriją stovyklautojai sužino apsilankydami pačioje miesto širdyje įsikūrusiame Nalšios muziejuje, kuriame susipažįsta su archeologine, gamtine, istorine bei etnografine ekspozicijomis bei aplanko fotografijų parodą „Dvarai laiko tėkmėje“, visiems besidominantiems pristatančią Švenčionių krašto dvarus ne tik jų klestėjimo metais, bet ir dramatiškus likimus, paliestus istorinių istorinius verpetų.

Besidomintiems šiuo miestu belieka priminti, jog Švenčionys unikalūs ne tik savo geografiniu išsidėstymu (miestas įsikūręs ypatingoje vietoje – giloko (30–40 m) seno sausaslėnio dugne, aplinkui kyla šlaitai, stūkso aukštumos - apylinkėse plyti Švenčionių aukštuma. Kito tokio panašaus senslėnio be didesnės upės, o su miestu Lietuvoje nėra), bet ir turtinga istorine praeitimi: Švenčionių kraštas, minimas jau 13 a., nuo seno buvo Nalšios žemės centre, kuri kartu su kitomis aukštaičių genties Deltuvos, Lietuvos žemėmis sudarė Lietuvos kunigaikštystę, Vytauto Didžiojo laikais čia buvo LDK Švenčionių dvaras, per šį miestą ėjo senasis kelias iš Rusijos į Prūsiją, bet tai - tik maža dalis svarbių istorinių faktų minimo krašto praeities knygoje. O pats miesto pavadinimas glaudžiai susijęs su šiose vietose garbinamų šventviečių gausa: pasak gerb. A.Karmono, Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje aplink dabartinį Švenčionių miestą senovėje buvę daug šventviečių, kurias liudija išlikę įvairių pagoniškų dievaičių garbinimo kultvietės, kultinės kilmės vietovardžiai, o visas tas buvusių šventviečių „kompleksas“ vadinosi Šventėnais, na, o pati piliavietė – Švenčionimis.

Cirkliškio dvaras ir Perkūnkalnis

Susipažinę su miesto centru, stovyklautojai pasuka į pietryčius - aplankomas Cirkliškio dvaras. Šis dvaras – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, statytas 18-19 a. Pirmąją Cirkliškio gyvenvietę žymi 4-14 a. piliakalnis, vadinamas Perkūno kalnu. Daug vėliau, 18 a. pabaigoje čia buvo pastatyti dvaro rūmai, išlikę iki šių dienų. Greta rūmų yra didžiulis parkas. Išlikusi tik dalis puošnaus rūmų interjero, 18 a. pabaigoje statytų pagal Vilniaus universiteto profesoriaus architekto L.Gucevičiaus projektą. Perėję ūksmingu Cirkliškio dvaro parku, ekskursijos dalyviai įkopia į Perkūno kalną, kur klausydamiesi A.Karmono pasakojimo apie šios šventvietės reikšmę bei mintimis vartydami Švenčionių miesto kronikos puslapius, sužino apie prielaidą, jog čia, Švenčionyse, buvo nužudytas karalius Mindaugas, o II pasaulinio karo metais ties Perkūnkalniu vyko susišaudymas, kurio metu galvas paguldė ir amžino poilsio šiose vietose atgulė nemaža rusų kareivių.

Meilės klonis Bėlio pakrantėje

Už nugaros lieka didybės Švenčionims suteikiantis Perkūnkalnis – pažintinė kelionė tęsiama pasukus Adutiškio kryptimi. Kairėje kelio pusėje paliekamas Bėlio ežeras bei netoliese esantis Kochanovkos kaimas, kuris dėl įvairių priežasčių praradęs savo etninį Meilūnų kaimo pavadinimą, šiandien skamba slaviškai. Viena Bėlio ežero pakrantė, vadinama „Meilės kloniu“, jau praeityje buvo reikšminga jaunimo susibūrimo vieta, liudijanti jaunuolių dvikovas su kuokomis, kuomet nugalėtojai išsirinkę sau patinkančią merginą kildavo taku iki kalno viršaus, kur jų pagonišką santuoką prie liepsnojančio apeigų laužo palaimindavo krivis. Belieka pridurti, jog tokia gražia legenda besipuikuojanti Bėlio ežero smėlėta pakrantė nestokoja jaunimo ir šiomis dienomis.

Bažnyčia... saloje

Toliau kelias vinguriuoja Sirvėtos regioninio parko teritorija – tai vienoje, tai kitoje kelio pusėje lieka istorine, kultūrine ar gamtine prasme svarbūs objektai: Kulniškės kaimas, Stūglių ir Aučynų piliakalniai, Stanislavavo dvaras, Kančiogino ežeras bei kt. objektai. Minėto ežero viduryje stūkso sala gan netikėtu pavadinimu – Bažnyčios. Yra išlikęs pasakojimas, teigiantis, jog šioje saloje stovėjusi bažnyčia, o jos link vedusi kūlgrinda. Tačiau amžių dulkės nugulė šios paslaptingos istorijos puslapius, o skurdžios faktų detalės neleidžia tvirtai teigti tai buvus tiesa.

Ceikiniai

Šiauriau nuo Kančiogino ežero jau prasideda Ignalinos rajonas. Besisukiodamas, čia kildamas, čia vėl leisdamasis į apačią kelias atveda į tarp kalvų pasislėpusį Ceikinių miestelį – šimtmečius skaičiuojančią, sakralumu alsuojančią ir bei istorine praeitimi turtingą gyvenvietę. Tai ne tik vieno žymiausių Lietuvos operos dainininko K.Petrausko gimtinė, bet ir vieno iš 1831 m. sukilimo vadų – kunigo A.Labučio gyvenimo ir darbo vieta. Tačiau tai – tik pora istorijos puslapių Ceikinių gyvavimo metraštyje.

„Romnesos“ šakočių aromatas

Saulei skelbiant vidurdienį bei aplankę Ceikinius, stovyklautojai netrunka pasiekti Ignaliną – neseniai kurorto statusą įgijusį Rytų Lietuvos rajono centrą, kurio pavadinimo kilmę paaiškina graži meilės istorija. Pasižvalgę po gėlėmis pasidabinusį ir poilsiaujančių veidais turtingą miestą, pažintinės ekskursijos dalyviai apsistoja ties Strigailiškio k. įsikūrusia UAB „Romnesa“. Po sočių pietų, stovyklautojai dalyvauja šios įmonės parengtoje edukacinėje programoje „Šakočio kepimo istorija“. Laikas čia bėga nepastebimai – kiekvienas atranda juos dominančius objektus ar veiklą: kas žavisi rekordinio dydžio, net 56 kg sveriančiu šakočiu-milžinu, kas ragauja, bandydamas išsirinkti skaniausią šakočio rūšį, kas susidomėjęs klausosi programos vedėjos pasakojimo bei skuba dalyvauti šakočio kepimo procese. Pačių vaikų iškepto šakočio aromatas pripildo visą autobusą, o pažintinė ekskursija tęsiasi toliau...

Saugomas valstybės objektas – Vidiškių dvaras

Iš Ignalinos keliauninkai pasuka Vidiškių kryptimi – pro autobuso langus pasikeisdami šmėkščioja miško ruožai ir laukų erdvės, pasirodo mažesni ir didesni kaimeliai, kol priartėjama iki Vidiškių. Vidiškių miestelis įsikūręs prie Ignalinos – Didžiasalio kelio, maždaug už 5 km nuo rajono centro, kurio pietiniame pakraštyje driekiasi Varnio ežeras, o jo kranto viršutinėje terasoje – Vidiškių dvaras, priskiriamas prie valstybės saugomų objektų. Vidiškių dvaro sodyba - tai medinis vienaukštis namas, kurio centre klasicistinis portikas su apvaliomis mūro kolonomis ir trikampiu frontonu. Dvaras minimas 18 a. antroje pusėje, o jo 19 a. įkurtas parkas išsidėstęs pietiniame Varnio ežero pakrantės šlaite, 3-jose šlaito terasose. Dvaro parkas terasomis leidžiasi ežero link, nuo apžvalgos aikštelių atsiveria vis nauji vaizdai. Šiuo metu dvaras priklauso privačiam asmeniui, jame atliekami restauravimo darbai.

Kam buvo reikalingi urvai?

Pasukus keliu Urviniškė – Senasis Daugėliškis pasiekiamas unikalus Lietuvos kaimelis - Urviniškė. Šioje vietoje žmonės būstus turėjo ne tik akmens amžiuje, bet ir gerokai vėliau. Iškilus antžeminiams pastatams, Urviniškės gyventojai naudojosi urvais ilgiau negu jų kaimynai. Ar šie urvai dar buvo reikalingi slėpimosi ar gynybiniams tikslams, šiandien nėra įvardijama kaip vienintelė priežastis, tačiau kaimas – unikali gyvenvietė mūsų šalyje, kadangi panašių gyvenviečių rasta tik Gudijoje.

Senasis ir Naujasis Daugėliškiai

Toliau keliaujant pasiekiamas Senasis Daugėliškis, kurio likimas glaudžiai susijęs su per jį vingiavusiu Lietuvių genties didkeliu. Gyvenvietės pavadinimas labai senas, siejamas su Rytų Lietuvos kunigaikščio Daugėručio vardu, tai jo gimtinė bei valda. Vėliau šią vietovę valdė kilmingieji didikai Radvilos, Goštautai ir Pliateriai. Ypač garsus Daugėliškis tapo 16-17 a. Goštautams pastačius dvarą - tvirtovę, manoma, kad tuomet - tai buvo stambiausias ekonominis ir administracinis centras kelio Švenčionys – Vidžiai atkarpoje. 18 a. sunykus rūmams (žlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei), 19 a. Daugėliškio dvaro savininkai rūmams pasirinko patogesnę vietą ne prie ežero, o prie upelio. Aplink dvarą kūrėsi nauja gyvenvietė, pasivadinusi Naujojo Daugėliškio vardu. Na, o Senajame Daugėliškyje žilą senovę mena stūksantis piliakalnis, iš kitų šiame krašte išsiskirdamas tuo, kad nesupiltas žmonių, o yra lyguminio pobūdžio, apjuostas vandens grioviu, besijungiančiu su Virėkštos ežeru. Pasakojama, jog grafas K.Pliateris mylėjo šį kraštą, didžiavosi jo istorine praeitimi.

Archeologinių kasinėjimų mįslės ir pavojai

Pakeliui, kairėje pusėje, prieš akis netrunka išdygti Mažulonių piliakalnis, glaudžiai prisišliejęs prie kelio S.Daugėliškis – Panižiškė šono. Šis kelio ruožas – tai autentiškiausia Lietuvių genties kelio atkarpa. Mažulionių piliakalnis, vienas žymiausių Ignalinos rajone, nuo seno traukė tyrinėtojų ir lobių ieškotojų dėmesį. Manoma, kad ant jo stovėjusi pilis buvo karaliaus Mindaugo ar jo aplinkos žmonių valda, sugriauta, kaip galima daryti prielaidą, 13 a. Pasak piliakalnį tyrinėjusių archeologų, šioje vietoje buvusi gerai įtvirtinta gyvenvietė – svarbus ekonominis ir strateginis centras prie Lietuvių genties didkelio. Piliakalnio papėdėje – paminklas Didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 m. mirties metinėms atminti, pastatytas 1930 m. Mįslinga šio piliakalnio tyrinėjimų pradžios istorija – 1908 m. pirmasis jį tyrinėti pradėjo rusų studentas V.Koširskis. Radinių buvo gausu, tačiau būsimasis archeologas sapne išgirdęs įspėjantį balsą: „Jei kasi, tai mirsi“. Archeologas nepaklausė, tęsė darbus, tačiau staiga susirgo ir mirė tesulaukęs vos 25-erių. Belieka pasakyti, jog pasaulinėje archeologijos istorijoje panašių dalykų yra buvę, telieka spėlioti, ar tai atsitiktinumas, ar kitos priežastys.

Ačiū už neformalią pamoką

Paraudusi saulė skuba vakarop, kai padėkojus ir atsisveikinus su kelionės gidu nenuilstančiu gerb. kraštiečiu A.Karmonu, pažintinė edukacinė ekskursija pasiekia finalą. Stovyklautojų diena, praleista keliaujant senuoju Lietuvių genties keliu, buvo neformali Nalšios krašto pažinimo pamoka, kuri padėjo jaunimui pajusti tvirtesnį ryšį su protėvių žeme, sužadino norą giliau pažinti supančią aplinką ir suvokti save amžių tėkmėje kaip neatsiejamą Lietuvos dalį.

Danutė RASTENIENĖ