Mes turime 69 svečius online

Apsilankymų šiandien:57
Apsilankymų vakar:1362
Apsilankymų šį mėn.:8933
Apsilankymų iš viso:1566589

Kur ta pagarba miškui pasidėjo...

2014 m. vasario 12 d. trečiadienis Nr. 12 (1350)

Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena,kaip Lietuvos kaime labiausiai gerbiami buvo trys žmonės: kunigas, mokytojas ir gydytojas, ir tik labai nedaugelis prisimena apie dar senesniais laikais rodytą didelę pagarbą miškininkui.Šiandien tai jau iš dalies išblėsę, bet kai kurios tos senosios pagarbos apraiškos dar išlikusios.Kodėl senosios šventos giraitėsirmedžiai,šventi ežeraiirupėsturi gilią prasmę mūsų širdyse ir šiandien?Iš kur buvusi tokia pagarba miškui ir miškininkui?

Šis tikėjimas turėjo gilią prasmę - juk miškininkai puoselėjo tą miško dvasią, kuri padėjo susiformuoti mūsų pasaulėžiūrai. Jei kaimą jau įprasta vadinti tautos lopšiu – tai miškas tarsi jauki bakūžė, šimtmečius saugojusi nuo darganų šį lopšį. Juk miškininkai ir medžiotojai, bitininkai ir moterys, rinkusios miško uogas ir žoleles – tai buvo mūsų pirmieji ekologai. Tikri, iš prigimties...

Todėl didelėje pagarboje visais istorijos tarpsniais buvo laikomi ne tik miškai, pavieniai medžiai, bet ir mažesnieji augalai ir miško gyvūnai. Neatsitiktinai kiekvienoje sodyboje augdavo liepa, ąžuolas ar kitas, vadinamasis Gyvybės, medis. Su ąžuolu dažnai gretinama liepa: kur ąžuolai broleliai, ten ir seselės liepužėlės. Sunku įsivaizduoti lietuvišką sodybą be liekno nusvirusio beržo. Sakralia laikyta ir eglė, žaliuojanti, tarsi amžinosios gyvybės simbolis, ir žiemą, ir vasarą, o kadagiui net buvo priskirta magiška galia. Esą jis apsaugo namus nuo gaisrų ir piktųjų dvasių. Ir taip galima pasakoti be galo apie kiekvieną medį...

Šiandien mes jau nutolę nuo tų laikų, kai žmonės garbino šventas vietas ar dievybes, o ir buitis jau nėra apribota gamtos reiškinių – saulėlydžių, saulėtekių ar meteorologinių sąlygų. Energija naudojama taip, kad naktis taptų diena, kad galėtum pasislėpti nuo darganos ir pamiršti tai, kas nemalonaus liko ten, už devynių sienų... Maistas taip pat auginamas taikant industrinius metodus ir sintetines medžiagas, predirbamas industriniuose įrengimuose... Net natūralūs žmogaus kūno ciklai reguliuojami vaistais pagal vienadienius poreikius. Kitaip kalbant, žmogus pasiduoda civilizacijai...

Mėginimas pabėgti nuo nemalonių civilizacijos pasekmių ir gyventi taip, kaip norisi, visais istorijos tarpsniais pasibaigdavo fiasko - žmogus vėl ir vėl grįžta prie gamtos, prie miško. Net tokioje „visuotinės gerovės“ šalyje kaip JAV kuo toliau, tuo labiau vertinama egzistencinė miško vertė, o pasak Merilendo universiteto mokslininkų, ji iš viso yra pati didžiausia. Pasirodo, net tiems žmonėms, kurie niekada nevyksta į mišką, užtenka vien žinoti, jog apskritai kažkur yra miškai ir kad jie turi galimybę ten bet kada apsilankyti. Jie net pasiruošę mokėti pinigą, kad tokia galimybė išliktų...

Lietuvoje jau mažai kas betiki senaisiais dievais, tačiau čia požiūris truputį kitoks - niekas nemėgina gamtos grožio įvertinti pinigine išraiška. Tikram gamtos mylėtojui miškas – ne vien medžiai ir pinigai gauti juos nukirtus. Miškas – tai ir medžių tankynėje lakstantys žvėrys, ir upėse ir ežeruose pliuškenančios žuvys, jų pakrantėse ir pelkių klampynėse perintys gražuoliai vandens paukščiai... Kas gali nesigėrėti gražuoliais laisvę mylinčiais vilkais, gudruolėmis lapėmis ar vikriomis lūšimis juos pamatęs? Todėl mūsų visuomenė intuityviai, neretai pernelyg jautriai ir net neteisingai reaguoja į miško kirtimus. Kaip žinia, dauguma Lietuvos privačių miškų savininkų beveik nieko nedaro savo valdose - matyt jie intuityviai džiaugiasi egzistencine miško verte...

Tačiau miškininko reikšmė visuomenėje paskutiniu metu prenelyg sumenkinta, o visuomenei peršamas brutualus požiūris, esą, miškininkų darbas – tik mišką išauginti, nukirsti ir parduoti... Kodėl taip yra? Juk aplinkos apsaugos klausimai pas mus nuo seno vieni svarbiausių, o miško apsaugai buvo paskirti net atskiri skyriai visose trijose – 1529 m., 1566 m. ir 1588 m. – Lietuvos Statuto redakcijose. Beje, reikia pažymėti, kad to meto įstatymai ir gynė žemdirbius: kad medžioklės metu jiems nebūtų padaryta nuostolių, 1557 m. Valakų įstatymu buvo draudžiama medžiojant trypti pasėlius, o trečiuoju Lietuvos Statutu iki javų nuėmimo medžioklė buvo net draudžiama... Kur ta Lietuvos miškų puikybė šiandien pasidėjo? Kur pagarba miškui ir miškininko profesijai?

Šiandien Lietuva yra ES narė, o Europos Sąjungospolitikos gairėse numatyta, kadgamtosauga ir miškai, turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis. Tai įrodo ir pasaulinė patirtis -visose šalyse yra valstybiniai miškai, tik jų valdymo modeliai ir jiems priskirtros pagrindinės funkcijos gali būti įvairios. Pavyzdžiui, valstybės dotuojami Vokietijos miškininkai vykdo visų miškų kontrolę, miško savininkų švietimą, teikia paslaugas ir konsultacijas privačių miškų savininkus, vykdo moksleivių aplinkosauginį švietimą, prižiūri miškų kelius, stebi ir nustato gaisrų židinius, plėtoja turizmą ir pan. Bet reikia pažymėti, kad miškininkams kartu nurodomas ir minimalus darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Lenkijoje taip pat miškininkų gretos, lyginant su mūsiškių, gerokai gausesnė, atitinkamai ir jų svoris visuomenėje didesnis ir t.t. 

Pasidairius dar tolėliau, pamatysime, kad visų išsivysčiųsių šalių miškus globoja valstybė. Tik atsilikusios, daugiausia Lotynų Amerikos ir Afrikos arba taip vadinamos „trečiojo pasaulio“, šalys bejėgiškai bando kamšyti biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos miškus ir kitus savo gamtinius turtus. Tačiau, ir toje pačioje Afrikoje yra valstybių, kurios, nors ir kęsdamos nepriteklių ir skurdą, nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu. Pavyzdžiui, Kenijos vyriausybė net pasiuntė kariuomenę saugoti nacionalinių parkų, tokiu būdu išsaugodama savo unikalią gamtą, gyvūnus ir pritraukdama į šalį gausius turistų būrius iš viso pasaulio.

Lietuvoje didžiąją dalį miškų sudaro valstybiniai miškai, o miškų priežiūrosfunkciją mūsų valstybė delegavo valstybinių miškų tvarkytojams – miškų urėdijoms, kurios ir turi daugiausia galimybių saugoti ir puoselėti miškus, kad jie teiktų visokeriopą naudą valstybei ir jos žmonėms. Tačiau atsiranda nepatenkintų bet kokia tvarka, todėl jau keletąmetųvyksta kryptingas valstybinių miškų sistemos puolimas. Pradžioje valstybės įmonės miškų urėdijos susilaukdavo iš verslininkų kaltinimų, neva jos neaprūpina medienos perdirbimo pramonės žaliavomis, pirmenybę teikia medienos eksportui į užsienį. Tačiau statiska parodė kitką – iš Lietuvos valstybinių miškų eksportuojama 3 kartus mažiau medienos neiiš Latvijos ar Estijos valstybinių miškų. Siekiant diskredituoti valstybinę miškų sistemą ir jos vadovus, šmeižto ietys buvo nukreiptos į Generalinęmiškų urėdiją...

Gaila, bet Lietuvoje neretai viena ar kita idėja pernelyg suabsoliutinama: užsienio analitikai, išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, pateikė savas išvadas ir, kaip vieną iš galimų kelių, pateikė Latvijos kelią. Kas iš tikro pas juos įvyko? Pasirodo, Latvijos vyriausybė atsisakė ilgus metus šalyje vyravusios kompleksinės miškų priežiūros sistemos ir atskyrė miško ruošą nuo priežiūros. Ir kas iš to išėjo? Ogi vieni rangovai mišką pirko, kiti kirto, tik naujų miškų sodinti niekas neskubėjo. Panašiai buvo pasielgta ir Estijoje...

Taip ir Lietuvoje buvo iškelta mintis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę ir eiti privatizavimo keliu, siūlant panaikinti valstybinę miškų žinybą ir pakeisti vadovus. Tik niekas garsiai nekalbėjo apie tai, kad iš tikro už šio populistinio šūkio slypi tam tikros verslininkų dalies noras įkelti koją į Lietuvos valstybinius miškus, niekas nekalbėjo apie tai, kur tuomet plauks iš miškų gaunamas pelnas. Tačiau dabar jau miškų likimu susirūpino ir šalies valdžia, ir visuomenė. Siūlymą privatizuoti valstybinius miškus vardan keistai suvokiamos ekonominės politikos sukritikavo ir Mokslų akademija, ir Rašytojų klubas, ir kitos organizacijos, tarp kurių buvo ir Žaliųjų judėjimas. Taip Lietuvos valstybinių miškų sistema buvo išsaugota. Išsaugotas buvo ir miškininkų autoritetas.

Taigi reikia džiaugtis, kad šiandienLietuvos visuomenėjegamtosauginis jausmas stiprėja, pasodinama nemažai pavienių medžiųparkuose ir skveruose, pakelėse ir prie mokyklų,o kai kur netsužaliuoja ištisos giraitės... Lietuvis, kaip ir seniau, sodina medį, o jam užaugus - glaudžiasi prie jo, glaudžiasi kaip prie stipresnio draugo.Tad reikia tikėtis, kad mūsų miškaiįgaus savo senąją prasmę irnebus nuniokotičia savo tinklus rezgančių svetimtaučių vertelgų, o Lietuvos miškininkai vėl atgaus savo kompetencijos vertą padėtį visuomenėje. Taip Lietuvos miškų valdymo sistema laikmečio išbandymus atlaikė. Kaip laikas parodė,ji šiuo metu yra optimali, o daugeliu aspektųji netpranašesnė nei daugeliokaimynų. Galbūt netrukus ir visi mes suprasime tą senąją pagarbą miškui, jį puoselėjančiam miškininkui pajusime?

Šarūnas LAUŽADIS