2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais, minint 300-ąsias jo gimimo metines. Jubiliejiniams metams paminėti Lietuvoje suplanuota daug įvairių renginių. Jubiliejiniai K.Donelaičio metai įtraukti į UNESCO ir valstybių narių 2014 m. minimų sukakčių sąrašą. Poemą „Metai“ 1977 m. UNESCO įrašė į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą, o K.Donelaičio rankraščiai ir laiškai jubiliejinių metų išvakarėse įrašyti į „Pasaulio atminties“ nacionalinio dokumentinio paveldo sąrašą.

Vieni iš pirmųjų rajone K.Donelaitį paminėjo pašaminiškiai. Šiltą ir nuoširdų renginį suorganizavo Pašaminės kaimo klubo vedėja Dalė Basiūnienė ir bibliotekininkė Loreta Jusienė. O kas gi geriau gali papasakoti apie K.Donelaitį, išnagrinėti jo kūrybą ir eiliavimo ypatumus jeigu ne ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Pašaminėje gyvenanti Danutė Bagdonavičienė.

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, tuometinėje Prūsijos karalystėje. Mirė 1780 m. vasario 18 d., palaidotas Tolminkiemio bažnyčioje (dabartinė Kaliningrado sritis, Rusijoje). Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus.

Pagrindinį savo kūrinį, poemą „Metai“, K.Donelaitis rašė apie 1765-1775 m. iš pradžių pavadinimai buvo suteikti tik atskiroms poemos dalims: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K.Donelaičio poemos leidime. Pats K. Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K.Donelaičio raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza, „Metus“ jis paskelbė 1818 m. Ciklo dalis L.Rėza kiek paredagavo, sujungė į vieną kūrinį ir išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą.

Poemoje vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, būdamas kunigas paprastam žmogui K.Donelaitis skyrė didžiausią dėmesį ir rūpestį. Poetas sukūrė ryškių baudžiauninkų paveikslų, kaimo buities, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, nevengė hiperbolizavimo, satyros, burleskos, humoro. K.Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, didaktika, sodri, žodinga kalba. „Metai“ išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas. K.Donelaičio kūrybą itin vertino ne tik L.Rėza, bet ir S.Daukantas, Maironis.

Poema „Metai“ parašyta unikaliu hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Hegzametras (gr. hexametron < hex – šeši + metron – matas) – antikinės eilėdaros šešių daktilinių pėdų eilutė. Jos paskutinė pėda dviskiemenė. Eilutes suskaido cezūros. Eilutės gali būti išdėstytos astrofiškai arba jungiamos į dvieiles strofas. Hegzametru parašyti ir senovės graikų (Homero) epai „Iliada“ ir „Odisėja“, Vergilijaus „Eneida“, „Georgikos“, romėnų satyros, himnai, elegijos ir epigramos.

Pats kunigas ir poetas buvo labai išsilavinęs ir apsišvietęs, gerai išmanė Antikos filosofiją ir literatūrą, eiliavo lietuviškai, vokiškai, lotyniškai, graikiškai ir kitomis kalbomis, domėjosi mechanika bei gamtos mokslais, pats gamino mikroskopus, termometrus, barometrus, klavesinus ir net fortepijoną. jis buvo lietuviškai išleidęs vokišką knygelę apie žemės reformos naudą, pats daug dirbo ir savo sode, nuoširdžiai tarnavo lietuvių tautinei bendruomenei, rūpinosi baudžiauninkų reikalais. Savo lietuviškąjį patriotizmą Donelaitis pabrėždavo ne tik kūryboje, bet ir privačiame gyvenime.

Iki šių dienų išlikęs literatūrinis Donelaičio palikimas yra ne tik „Metai“, bet ir pasakėčios. Būdamas Tolminkiemio klebonu jis rašė religines giesmes bei dainas, kurioms kūrė ne tik žodžius, bet ir muziką, kurios iki šių dienų nebeišliko.

„Metai“ – sudėtingas kūrinys, kuriame literatūros tyrinėtojai randa vis kažką naujo ir svarbaus. Renginio Pašaminėje vedėja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja D.Bagdonavičienė taip pat kvietė susirinkusius įsiklausyti į labai vaizdingą poeto kalbą, tiesiog pedantiškai aprašytus net ir smulkiausius gyvūnėlius bei gamtos reiškinius. Ne paslaptis, kad dažnam mokiniui Donelaičio kūryba iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sudėtinga, sunki ar net nuobodžiai nesuprantama, tačiau turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris išgirdęs Donelaičio pavardę net nesusimąstydamas pacituotų: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą/ Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės./ Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo/ Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto...“. Gerai įsiklausę į šiuos žodžius, savo vaizduotėje tikrai pamatysime pavasarinį gamtos atbudimą. Lituanistei antrino ir renginyje dalyvavusi ilgametė M.Mažvydo bibliotekos Vilniuje bibliotekininkė Romualda Matulionienė, kuriai sudėtingus Donelaičio kūrybos slėpinius atskleisti pirmiausia padėjo jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dar besimokant mokykloje, nes jie, kaip daugelis vaikų ir tada, ir dabar iš pirmojo paskaitymo nei labai supratę, nei pamėgę. Tačiau puikios pedagogės dėka ne tik kad viską išsiaiškino, bet ir pamilo Donelaičio kūrybą. Antrasis ryškus susitikimas su didinguoju poetu vyko jau mokslinėse kultūrinėse ekspedicijose į Tolminkiemį.

Renginio metu susirinkusieji maloniai bendravo prie kavos ir arbatos puodelio, buvo skaitomos ištraukos iš K.Donelaičio poemos „Metai“, pasakėčios, savo ir kitų autorių dainas atliko Vitalijus Laptevas.

Irena POŽĖLIENĖ