Prevencija užkirto kelią gaisrams

Miškai mūsų šalyje pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausia jų – pietrytinėje Lietuvos dalyje, o vienas miškingiausių ir vaizdingiausių Lietuvoje yra Nemenčinės kraštas - Nemenčinės ir Bezdonių miškai jau gilioje senovėje buvo Lietuvos kunigaikščių medžioklės vieta.

Šiandien Nemenčinės miškų urėdijos saugomų miškų plotas (įskaitant šioje teritorijoje esančius privačius miškus ir kt. plotus) yra apie 62 tūkst. ha, iš jų urėdijai priklausantis valstybinių miškų žemės plotas - 29466 hektarai. Urėdijos ribose yra Asvejos ir Labanoro regioniniai parkai ir net 17 įvairių draustinių. Tai Europos centro, Žeimenos, Maldžiūnų, Algirdėnų, Baltasamanės, Eituniškių, Perūno, Pravalo, Dvarčionių, Taurijos, Skersabalių, Verdeikių, Buivydžių, Tapelių, Aukštagirio ir Veržuvos draustiniai. Miškų valdymas Nemenčinės miškų urėdijoje išspręstas gana racionaliai - urėdijos miškus administruoja devynios girininkijos, o vidutinis vienos girininkijos prižiūrimų valstybinių miškų plotas - 3,27 tūkst. ha (Lietuvos vidurkis 2,3 tūkst.ha). Girininkijų plotai suskirstyti į eiguvas, kurių Nemenčinės miškų urėdijoje yra keturiolika. Vidutinis eiguvos prižiūrimų valstybinių miškų plotas 2,1 tūkst. ha (Lietuvos vidurkis – 0,7 tūkst. ha). Racionalaus miškų valdymo ir sėkmingų prevencijos priemonių dėka Nemenčinės miškininkai sėkmingai sprendžia ir vieną sudėtingiausių klausimų miškininkams – miško gaisrų. Šiemet urėdijos administruojamuose plotuose kilo tik 4 gaisrai, o išdegę plotai nesiekia nė hektaro. Gaisringumas priklauso nuo kelių faktorių: medynų sudėties, hidrometeorologinių sąlygų, miškininkų vykdomų prevencijos priemonių.

Miškų plotai didėja

Miško žemės plotas Lietuvoje š. m. sausio 1 d. duomenimis, sudaro 2169,8 tūkst. ha ir, palyginti su 2010 m., padidėjo 10 tūkst. ha, o bendras šalies miškingumas jau siekia 33,2 procentus. Iš jų valstybinės reikšmės miškai šiuo metu užima 1075,4 tūkst. ha, privatūs – 837,4 tūkst. ha, o rezervuotieji nuosavybės teisėms atkurti – 257 tūkst. ha. Šalies miškuose sukaupta daugiau nei 490 mln. kubinių metrų medžių stiebų medienos, iš jų valstybinės reikšmės miškuose – 49,6 proc., privačiuose – 40 proc. ir rezervuotose nuosavybės teisėms atkurti – 10,4 proc. Kasmet Lietuvos miškuose užauga apie 16 mln. kubinių metrų stiebų medienos.

Pušynai kelia daugiausiai rūpesčių

Daugiausia medienos sukaupta pušynuose – 42 procentai. Džiaugtis tuo ar ne, sunku pasakyti. Pušynų mediena paklausi, todėl ji greičiau realizuojama, tačiau kartu pušynai ir greičiau užsiliepsnojantys miškai, todėl vasarą jie sukelia daugiau rūpesčių nei kiti medynai. Todėl miškai sausuoju metų laikotarpiu ištisą parą stebimi. Pastebėjus kad ir menką dūmą, ugniagesių automobiliai skuba jo link – vien šiais metais budrios miškų urėdijų priešgaisrinės komandos į gaisravietes šiais metais buvo išvykusios apie pusketvirto šimto kartų. Miškininkai džiaugiasi, jog praėjusiais metais nedaug būta miško gaisrų. Mat vasara buvo lietinga. Nedaug miško gaisrų kilo ir šiais metais. Miškų urėdijų pateiktais preliminariniais duomenimis, iki š. m. birželio 20 d. šalyje užregistruota 119 miško gaisrų 289,03 ha plote (palyginimui – 2010 metais iki birželio 20 d. buvo užregistruoti 69 miško gaisrai 14,34 ha plote).

Skaudžiausias gaisras sunaikino visą ekosistemą

Deja, vienas šiemetinių gaisrų paliko labai skaudžias pasekmes... Šilutės rajono Traksėdžių durpyne birželio 6 d. kilęs gaisras sunaikino neįkainojamą mūsų gamtos turtą – Aukštumalos pelkės ekosistemą, saugomą Aukštumalos telmologiniame draustinyje. Aukštumalos aukštapelkėje buvo aptiktos europinės svarbos buveinės - tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai, kuriuose buvo aptikta nemažai augalų bendrijų. Be abejo, Aplinkos ministerija kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos prašydama įvertinti, ar UAB „Klasmann-Deilmann Šilutė“, eksploatuodama šį durpyną, laikėsi visų durpynų priešgaisrinės saugos reikalavimų, tačiau gaisro padariniai jau neatstatomi... Nuo gaisro Traksėdžių durpyne nukentėjo ir valstybinis miškas. Tiesa, operatyviomis miškininkų ir gaisrininkų pastangomis čia ugnį pavyko pažaboti, tačiau liepsnos ir miške paliko savo pragaištingų pėdsakų.

Uogautojai miškų nepadeginėja

Nuo ko kyla daugiausia miško gaisrų? Priežasčių gali būti kuo įvairiausių: sausos žolės deginimas, iškylautojų laužai, per automobilių langus išmetamos nuorūkos ar žiežirbos iš šilumvežių. Gaisrą gali sukelti net išgaubta stiklinio butelio šukė. Todėl tiek miškininkai, tiek jiems talkinantys aplinkosaugininkai nuolat vykdo prevencijos priemones, tarp kurių pasitaiko ir gana drastiškų. Pavyzdžiui, sausringą 1992 m. vasarą, miškininkai net buvo paskelbę draudimą gyventojams lankytis miške. Tuomet pirmieji sukruto verslininkai, besivertę uogų ir grybų supirkimu, kurie vis tik įtikino miškininkus, kad žmonės, renkantys miško gėrybes ir gyvenantys iš pajamų, gautų už jas, tikrai miško nepadegs...

Apynasris – tiesioginės išmokos

Tuo tarpu aplinkosaugininkų inicijuotas ir Žemės ūkio ministerijos priimtas sprendimas nemokėti tiesioginių išmokų už išdegusius pievų plotus buvo tikrai efektyvus – iš karto sumažėjo išdegusių pievų plotai, sumažėjo ir miško gaisrų pavasarį. Nemažai reikšmės miško gaisrų prevencijai turėjo ir automatinių miško stebėjimo sistemų įdiegimas. Jau beveik nereikia „sėdėti“ miškininkams stebėjimo bokštuose Druskininkų ir kai kuriose kitose urėdijose. Taip pat dauguma urėdijų jau apsirūpino galinga šiuolaikine gaisro gesinimo technika – nebe tie laikai, kuomet vienas traktorius tempdavo į miško gaisravietę cisterną su vandeniu, o kitas iš paskos gaisrinę mašiną.

Kas dėtųsi miške, jeigu būtų panaikintos urėdijos?

Šiuo metu, kaip rodo praktika, visas miškų priešgaisrinės apsaugos krūvis gula ant miškų urėdijų pečių. Sunku pasakyti, kas dėtųsi miške vasarą, jei būtų panaikintos urėdijos, kaip tai siūlė kai kurie „išminčiai“. Kas tuomet nuolat budėtų miške su parengta darbui specialia technika? Tačiau iš kitos pusės labai daug ir nuo mūsų pačių priklauso, ar nepasirodys horizonte juodas dūmelis, atimantis iš mūsų didžiausią visuomenės turtą – miškus. Ir dar labai svarbu, kad kiekvienas, pamatęs virš miško kylantį dūmą, kuo skubiau apie tai praneštų artimiausiai miškų urėdijai arba vietos priešgaisrinei tarnybai.

Šarūnas LAUŽADIS
VĮ Nemenčinės miškų urėdija