Mes turime 357 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1799
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18000
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94030
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ir Lietuva turi savo gerąjį daktarą Aiskaudą, kuris gydė vaikų sielas

2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis Nr.60 (1303)

Gydytojas – sveikatos mokytojas, patriotas, asmenybės ugdytojas Jonas Adomavičius

Mielas skaitytojau! Jonas Adomavičius?... Tikriausiai ši pavardė Tau nieko nesako. Dar nežinai, koks Lietuvos kampelis išugdė šį dvasios ir proto galiūną? Jono Adomavičiaus gyvenimo ir darbinę veiklą sunku apibūdinti – stinga žodžių, ne visi sakiniai pagauna esmę, sunku aprėpti laikraščiuose ir žurnaluose paskelbtus straipsnius, per radiją ir televiziją skaitytas sveikatos pamokas, apmąstymus apie Žmogaus pašaukimą žemėje, išdėstytus knygose ir daugelio tomų veikaluose.

Nepaprastai gyvą daktaro dvasinį pasaulį galima suvokti iš jo bendraminčių ir bendražygių, kurie Joną Adomavičių pavadino XX amžiaus Pranciškumi Asyžiečiu. Taip žinomas žurnalistas Bernardas Šaknys pristato skaitytojams gydytoją, sveiko gyvenimo propaguotoją, patriotą, asmenybės ugdytoją, žymų Amerikos lietuvių visuomenės veikėją, mecenatą dvylikos tomų veikale „Kvieslys sveikaton“ Joną Adomavičių.

 

Pripažinimas Vokietijoje

Jonas Adomavičius gimė 1911 m. gruodžio 15 d. Žostautų kaime Pernaravos parapijoje, Kėdainių apskrityje ūkininkų Marijonos ir Anupro šeimoje. Mokėsi Kupsčių pradžios mokykloje, Kėdainių gimnazijoje, studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1938 m. baigęs universitetą, dirbo medicinos fakultete iki 1944 m. Artėjant sovietų armijai, kartu su broliu pasitraukė į Vokietiją. Ten Tiubingeno universitete 1949 m. gavo mokslinį daktaro laipsnį. Dirbdamas Vokietijos ligoninėse Jonas Adomavičius susilaukė pripažinimo: gydytojai aukštai vertino jo žinias ir sugebėjimus, ligoniai jį mylėjo, nes jis juos gydydavo ne tik vaistais, bet ir gerumu bei nuoširdumu, atsidavimu darbui.

 

Išgarsėjo ir JAV

1949 m. jaunas ir perspektyvus gydytojas išvyko į JAV, apsistojo Čikagoje, kur nuo 1951m. pradėjo dirbti CooK Connty ligoninėje. Greitai išgarsėjo kaip puikus gydytojas, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas. Jaunasis daktaras nuolat mokėsi, studijavo, laikė medicinos egzaminus, nuolat lavinosi. Apie daktarą iš Lietuvos, kaip apie ypač gerą gydytoją, rašė Amerikos spauda, nurodydama jo profesionalumą, darbštumą, atidumą pacientams, sugebėjimą išgydyti sunkius ligonius. Dr. Jono Adomavičiaus iniciatyva, energingų pastangų dėka 1959 m. įkurta Amerikos lietuvių vaiko ugdymo draugija (ALVUD‘as).

 

50 metų be atostogų darbo rezultatas – Lietuvių namai

Daktaras, penkiasdešimt metų dirbęs be atostogų, už savo uždarbį 1972 m. nupirko didelį ir gražų namą su sklypu. Šį ansamblį pavadino Lietuvių namais. Juose įsikūrė ne tik ALVUD‘o centras, čia buvo įrengti butai seniems žmonėms, kurie ieškojo pavargę širdies atgaivos, duonos kąsnio ir ramybės. Patekus į minėtus namus reikėjo laikytis paprastų taisyklių – negerti kokakolos, nerūkyti, nesikeikti.

 

Keldavosi 4 valandą ryto

Stebino jo darbštumas. Net sulaukęs 90 metų keldavosi 4 val. ryto. Rašydavo iki 6 val. 7 val. išvažiuodavo autobusu į ligoninės biblioteką (daugiau negu valanda kelio). Ten susipažindavo su naujausia medicinine literatūra, tardavosi su gydytojais, dalindavosi ilgamete patirtimi. Dirbti Lietuvai ir žmonėms – taip suprato savo pašaukimą šioje Žemėje, tokia buvo daktaro Jono Adomavičiaus viso gyvenimo prasmė. Jį pažinojusieji iki šiol žavisi daktaro valia, darbštumu, abstinencija: nėra ragavęs svaigalų, netgi alaus, kavos, stiprios arbatos, nežinojo tabako teikiamų „malonumų“. Buvo griežtas vegetaras, svečius vaišindavo dažniausiai savo paties pagamintais dietiniais valgiais.

 

Kitiems labiau reikia...

Jonas Adomavičius atsisakė asmeninio gyvenimo, netgi neturėjo normalaus kambario. Miegodavo Lietuvių namų sodyboje rūsyje ant sofos. O kambarį, kokį jam beskirtų, tuojau pat atiduodavo kitam, nes jo įsitikinimu, kitiems labiau reikia... Taip pasielgdavo su švarku, netgi batais. Nelengva būdavo šeimininkei Anelikei ką nors išsaugoti daktarui – aprengs gražesniais drabužiais, o jis juos vargšui padovanodavo. Taip darydavo ir jo motina Marijona, kuri buvo nepaprastos sielos ir kilnumo žmogus. Ji dovanodavo visiems žmonėms gerumą, visiems padedanti ir nuolat besimeldžianti. Į Adomavičių sodybą su malonumu užsukdavo visi kaimynai, čia pastogę rasdavo ir atsitiktiniai praeiviai, žydeliai su savo įprastais kromeliais važinėjantys po kaimus, elgetos. Marijona Adomavičienė nė vieno nėra išleidusi tuščiomis: pavalgydindavo, įdėdavo į kelionę, ką turėdavo. Svetingus namus palikdavo žmogus būdamas geresnės nuotaikos, išsinešdamas šviesos kibirkštėlę. Taip vaikai Adomavičių namuose buvo auklėjami darbštumo, gerumo, atjautos ir sąžiningumo dvasia.

 

Į Lietuvą – šimtai siuntinių

Šimtai jo siuntinių su knygomis, medicinos įranga ir naujausia literatūra, drabužiais pasiekdavo gimtąją Lietuvą. Sunku dabar suskaičiuoti, kiek Lietuvos vaikų patyrė Jono Adomavičiaus paramą. Juntamą paramą pajuto ir Cirkliškio žemės ūkio mokyklos moksleiviai ir mokytojai.

Jis įsteigė specialų fondą ypač gabiems ir neturtingiems vaikams bei jaunuoliams remti. Gal nė kiek neperdėjo žurnalistas Bernardas Šaknys tvirtindamas, jog „maži, dideli vaikai, jaunuoliai, patyrę J.Adomavičiaus gerumą, džiaugiasi: „Ir Lietuva turi savo gerąjį daktarą Aiskaudą. Dar geresnį, nes jis gydo vaikų sielas“.

 

Modernusis Pranciškus Asyžietis

Neįmanoma suminėti net ir pačių svarbiausių dr. Jono Adomavičiaus nuveiktų darbų. Jo veiklą mūsų valstybė įvertino ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Tegu ir toliau artimiau pažinoję gerąjį daktarą pelnytai vadina moderniuoju Pranciškumi Asyžiečiu. Iškeliavo anapilin daktaras Jonas Adomavičius 2006 metų gruodžio 20 d. sulaukęs 95 metų, nuveikęs daugybę gerų ir prasmingų darbų, palikęs mums pavyzdį, kaip reikia mylėti savo artimą, savo Tėvynę, dorai ir sąžiningai dirbti. Vykdant velionio valią, jo palaikai buvo kremuoti. Urna su jo pelenais pervežti į Lietuvą ir palaidoti šalia tėvų.

 

Dr. Jono Adomavičiaus palikimas

Gražų ir prasmingą palikimą paliko daktaras Lietuvai, ypatingai gydytojams, mokytojams, jaunimui. Ko verta jo sveikos gyvensenos didaktika, rekomendacijos, patarimai: „,Reikėtų bausti ne tik padariusius įvairius nusižengimus, bet ir nesveikai besimaitinančius. Jie ne tik patys tokiu maistu savo širdis ir smegenis žudo, bet ir jaunuosius užkrečia nesveiku pavyzdžiu“ (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 2 d., Vilnius, 2000).

„Nesidžiaukime savo ežios platumu, savo kišenės storumu, bet žiūrėkime, kiek mes gero kitam padarome. Tai vienintelis vertės matas. Kitam gero darymas suteikia žmogui tikrą laimę – gerą nuotaiką. O laimingas žmogus niekada nesensta. Kai pajėgsime savo darbu kitam šypseną grąžinti – tolsime per mylią nuo senatvės“. (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 8 d., Vilnius, 2002).

„Atminkime, kad be sūraus prakaito nebus ir gėrio: dirbti, o ne dykinėti nusiteikime ir tokį ryžtą savo vaikams skiepykime. Blogi tėvai dar ir šiandien nepajėgia suprasti, kad niekas negali ir negalės žmogaus išauklėti vien žodžiais, įstatymais, įsakais, policija, kalėjimu ar pragaru grasindamas. Jam reikia dvasinio maisto, reikia gėrio, kūrybos, pasiaukojimo pavyzdžių“. (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 4 d. Vilnius, 2001).

„Viena didžiausių gyvenime sėkmės paslapčių yra išmokti kūrybingai dirbti. Patarkime žmonėms rūpintis kūryba, o ne griaunamuoju darbu.“ (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 5 d. Vilnius, 2001).

„Lavinkime smegenis visą gyvenimą. Skaitykime geriausias knygas, neapleiskime kultūrinių renginių, tik su išmintingai kalbančiais ir žmoniškai besielgiančiais bendraukime. Taip elgdamiesi krausimės dvasinį kraitį, labai praversiantį gyvenimo saulėlydyje“. (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 6 d. Vilnius, 2001).

„Žmogaus gyvenimą lemia jo elgesys valgant, dirbant, mankštinantis, reguliuojant nervinę įtampą, rūpinantis kūnu ir bendraujant su žmonėmis bei santykiaujant su aplinka. Žmogaus gyvenimo būdas yra svarbiausias dalykas, turintis įtakos sveikatai. Nustatyta, kad iš dešimties svarbiausių žmogaus mirties priežasčių net septynių jis pats gali išvengt remdamasis sveiku protu ir normalia asmenybe. (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 11 d. Vilnius, 2005).

„Išmok džiaugtis paprastais dalykais. Daryk naudingus džiuginančius darbus, pagelbėk artimui jo varge. Negaišk laiko nuolat prisimindamas išgyventus vargus ir padarytas klaidas. Nebūk smulkmeniškas – nuolat užsiimk naudinga veikla sau ir artimui. Nenusimink dėl tau daromų priekaištų: kitam gerai talkini ir kol dvasiškai stiprini savo kūną, protą ir asmenybę – būk ramus, nes visiems niekad neįtiksi“. (Jonas Adomavičius. Kvieslys sveikaton. 3 d. Vilnius, 2001).

 

Jonas Adomavičius pateikia ilgo gyvenimo ir sveikos gyvensenos dešimt mediciniškų patarimų, arba Dekalogą:

Kvėpuok tyru oru. Net Biblijos „Išminties knygoje“ patariama nekvėpuoti užterštu oru.

Valgyk tada, kai esi alkanas. Daugelio tautų nacionaliniai valgiai yra labai sveiki ir vartotini, jei juose nėra daug riebalų ir mėsos.

Gerk vandenį. Sveika gerti liesą pieną, vaisių sultis, valgyti pieniškas, daržovių, vaisių sriubas. Gerą sveikatą bei ilgą amžių lemia ir švarus vanduo, geriamas pagal dabartines rekomendacijas.

Vilkėk patogius drabužius. Reikia rengtis drabužiais, kurie nevaržo judesių. Artritu mažiau skųsimės, jei rankas ir kojas laikysime šiltai.

Taisyklingai maitinkimės – nereikės skųsti kietais viduriais.

Ilsėkis tik tada, kai esi pavargęs. miegoki – tik kai norisi miego. Kiekvieną naktį miegok geras aštuonias valandas, o jei jautiesi pavargęs – ir ilgiau.

Kasdien užsiimk naudinga veikla.

Sekmadieniais pailsėk. Malda, susikaupimas yra būtinas kiekvienam, tiek bedieviui, tiek tikinčiajam. Atsisėsk patogiai kėdėje, atsipalaiduok, užmerk akis, ramiai kvėpuok ir apie naudingus darbus ramiai galvok kokias 5 – 15 minučių. Tikintieji taip susikaupti gali melsdamiesi.

Nelaikyk turto savo gyvenimo tikslu. Gyvenimo malonumai žmogų pribaigia greičiau, negu darbas bei rūpestis. Gobšumas viena svarbiausių mūsų dvasios ligų. Gobšūs tėvai ugdo gobšius vaikus. Gobšumas yra baisesnė liga už bet kurią žinomą kūno ir dvasios negerovę.

Tvarkyk visas negeroves: kraujospūdį, rūkymą, alkoholio vartojimą, mitybą, mankštą, kasdien reguliariai dirbk, mažink emocinę įtampą.

 

Vaizdinga kalba

Dr. Adomavičiaus kūryba išsiskiria kalbos vaizdingumu, persunkta liaudiškais posakiais, senų žmonių įdomiais samprotavimais. Neretai teksto pavadinimas atskleidžia visą turinio esmę ir patį turinį, liudijantys gilią mintį. Štai jie:

Branginkime tėvus, senelius ir tautos didvyrius. Uždekime žiburį – pranyks tamsa. Mirtis prie stalo sėdi, o mes ją glostome. Cigaretę bučiuosi – vėžį savo plaučiuose užliūliuosi. Alkoholizmo giltinės dalgis labai aštrus. Pirma dirvą išpurenkime, tik po to kviečius sėkime. Ne velnias, o juo virtęs žmogus verda visą pragarą. Morka ir šypsena širdies giltinę guldo ant menčių. Kopūstai pakerta vėžiui kojas. Pomidoras vėžiui sprandą suka. Kas nenori apakti ar širdies smūgio gauti, turėtų su morka draugauti. Druskos gausiau – širdžiai ir smegenims sunkiau. Ko Jonelis neišmoko, to Jonas nemokės. Nuo maisto susirgęs, maistu ir gydykis. Norvegai pirmieji pradėjo lino žiedu savo širdis puošti. Liesas maistas – širdžiai vaistas. Alkoholikas vaistais gydosi, o alkoholiu žudosi. Narkotikus vartoji – asmenybę žaloji. Gavėnia – geriausias vaistas nuo proto sutrikimo. Liga šuoliais atjoja, o pėsčia išeina.

Parengė Bronius Lazaraitis

 
Reklaminis skydelis