„Užtampysiu tave po teismus“ arba „Susitiksime teisme“ — tokiais šūksniais dažnai baigiasi konfliktai tarp asmenų, kuriems nepavyksta taikiai išspręsti ginčų tarpusavyje. Kreipimasis į teismą matomas kaip vienintelis kelias išsiaiškinti nesutarimus, neatsižvelgiant į neigiamas šio proceso pasekmes: kad bus patiriama neigiamų emocijų įrodinėjant savo teisybę ir ginčijantis su priešininku, dažnai net siekiant jį pažeminti ar įrodyti jo kaltę, nemažos teismo bei advokato išlaidos, o sulaukti palankaus teismo sprendimo gali ir nepavykti.

Tačiau kad ir kokia karti būtų patirtis teisme, statistika rodo, kad civilinių ieškinių vien per praėjusius metus, pirmosios instancijos teisme buvo daugiau nei 180 tūkst. Pažvelgę į apeliacinės instancijos teismo statistiką matome, kad procesų, pasibaigusių taikos sutartimi, buvo vos 4. Tai rodo, kad siekiant išspręsti ginčą, priskiriamą civilinei atsakomybei, net neieškoma alternatyvių ginčo sprendimo būdų, tokių kaip taikinamasis tarpininkavimas sudarant taikos sutartį, kitaip tariant — mediacija. Tad žmonėms, prieš perkeliant ginčą į teismą, būtų pravartu susipažinti su mediacijos idėja: sėsti kartu prie stalo ir susitaikyti, sudarius taikos sutartį, tada gal būtų pasiekta ne tik teisinė, bet ir socialinė taika, o žmonės psichologiškai geriau jaustųsi išsprendę savo ginčus civilizuotai, perėję į visai kitą bendravimo tarpusavyje lygį.

Mediacijos institutas

Bendrąja prasme, mediacija arba taikinamasis tarpininkavimas, yra derybos, trečiojo asmens tarpininkavimas sprendžiant ginčus. Toks ginčų sprendimo būdas buvo žinomas ir naudojamas net Romos teisėje, kai žmonių turtinius santykius imta spręsti ieškant kompromiso. Teisinėje literatūroje mediacija apibrėžiama kaip trečiojo asmens atliekamas susitarimo tarp dviejų ar daugiau besiginčijančių šalių arba jų atstovų palengvinimas, kai tas trečiasis asmuo (mediatorius) ginčo nesprendžia, tik palengvina bendravimą ir ginčo sprendimą tarp šalių. Kitaip tariant, mediatoriaus įsikišimas į ginčo sprendimą gali būti ir minimalus, ir svarus ekspertinis patarimas.

Lietuvoje civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas yra priimtas 2008 metais, tačiau šis procesas juda ypatingai sunkiai. Nors įstatymas apibrėžia, kad teisinamasis taikinimas galimas tik sprendžiant ginčus teismine tvarka, tačiau dauguma besikreipiančiųjų į teismą dažniausiai net nežino, kad gali pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Nors teisėjai dažnai abiems pusėms pasiūlo susitaikymo procesą, tačiau, kaip rodo statistika, per praėjusius metus taikos sutartimi pasibaigė tik 4 procesai ir jų net sumažėjo lyginant su 2011 metais.

Matyt, tas noras teisme įrodyti savo tiesą, stengiantis kitą šalį pažeminti, nubausti ar kitaip paveikti yra žymiai svarbesnis nei tiesiog paprasto sprendimo radimas. Taip teismai užkraunami milžinišku kiekiu bylų, tad piktinimasis, kad paprastų bylų teismo procesai užsitęsia ilgą laiką yra natūralus. Galima manyti, kad bent trečdalį visų teismą pasiekusių bylų būtų įmanoma išspręsti taikant mediacijos institutą.

Kur kyla problemų?

Dabar galiojantys teisės aktai įtvirtina taikinamojo tarpininkavimo galias tuomet, kai ginčas jau yra pasiekęs teismą, t.y. teisminis sutaikymas, teisminė mediacija, kuomet abi ginčo pusės gali prašyti teisėjo kreiptis į mediatorius arba pats teisėjas turėtų paskatinti alternatyviai spręsti ginčą ir suteikti visą informaciją, ir ikiteisminė mediacija. Pastarosios - ikiteisminės meditacijos - Lietuvai labiausiai ir trūksta.

Ikiteisminės mediacijos instituto taikymas sprendžiant ginčus turėtų žymiai daugiau naudos nei trūkumų: procesą galėtų valdyti pačios ginčą sprendžiančios pusės, būtų taupomas laikas, nes tikrai suinteresuoti asmenys būtų linkę rasti kompromisą kuo greičiau, minimalios išlaidos, radus kompromisą abi šalys liktų patenkintos, teismų krūvis būtų sumažintas, tad galimai pagreitėtų rimtų bylų sprendimas teismuose. Tačiau kol kas ikiteisminė mediacija yra merdėjimo stadijoje, nes tokia alternatyva neįtvirtinta nei įstatymuose, nei praktikoje. Čia susiduriama su daug kliūčių, keliami klausimai, kas turėtų atlikti mediatoriaus funkciją ir kokių savybių ar išsilavinimo turėtų būti reikalaujama iš mediatoriaus, kaip mediatoriaus pareigos būtų reglamentuojamos, kaip būtų tvarkomas mediatorių registras ir jo prieinamumas klientams, kokiais būdais mediatorius turėtų spręsti ginčą ir visi kiti logiški klausimai, kurie kyla pradėjus nagrinėti mediaciją iki teismo. Tačiau, remiantis užsienio praktika, šis uždavinys nėra neįveikiamas. Tam reikalinga ir politinė valia, ir teisinis argumentavimas.

Viena aišku, kad priklauso nuo bylos, tačiau mediacijos taikymas prieš kreipiantis į teismą turi turėti aiškų tikslą — konkretų sprendimą, proceso rezultatą. Negalima sakyti, kad aiškus ikiteisminės mediacijos reglamentavimas galėtų būti taikomas kiekvienam atvejui, nes ginčų kyla ir verslo santykiuose, ir asmeniniuose bei darbo santykiuose, tad kiekviena situacija yra skirtinga ir individuali. Tačiau pagrindiniai ikiteisminės mediacijos principai turėtų atsirasti tobulinant Lietuvos teisinę sistemą ir įtvirtinant šį, visuomenei naudingą ir reikalingą, institutą. Labai tikiu, kad kartu su teisės ekspertais, mediacijos proceso iniciatoriais bei Vyriausybės atstovais imsimės spręsti šį klausimą.

Artūras PAULAUSKAS

LR Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas