Mes turime 290 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5105
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15292
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91322
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Išmokime džiaugtis tuo, ką turime

2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis Nr.57 (1300)

Su žinomu Lietuvoje kultūros žmogumi Petru Telyčėnu pirmą kartą kalbėjomės prieš penketą metų. Tuomet jie su žmona Angele gyveno Mozūriškės kaime. Pirmas mūsų pokalbis buvo daugiau apie sveiką gyvenimo būdą, apie kaimo turizmo vystymo saugomose teritorijose problemas. Ir štai po penketo metų, šį kartą jau Misiūnų kaime, su gerbiamu Petru Telyčėnu kalbame apie kultūrą, apie jos svarbą kiekvienos tautos, valstybės gyvenimą. Ir nors pats Petras Telyčėnas – panevėžietis, ten gimė ir užaugo, bet tėvas kilęs iš tuometinės Švenčionių apskrities, Tverečiaus valsčiaus, tikriau tariant – tverečėnas. Daug šio krašto, tuo metu okupuoto lenkų, žmonių ėjo į nepriklausomą Lietuvą. Taip ir tverečėnas Petro Telyčėno tėvas atsidūrė Panevėžyje, kur dirbo pašte. Ten sutiko ir Petro motiną – lietuvę iš Bauskės (Latvija). Besimokydamas Panevėžyje Petras Telyčėnas, kaip ir didžioji dauguma Panevėžio jaunimo, žaidė krepšinį, nes tuomet Panevėžyje krepšinis buvo sporto šaka numeris vienas. Po to – studijos Vilniaus pedagoginiame institute, kur sutiko būsimą žmoną kursiokę Angelę. Abu studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijuodami 1955 metais sukūrė šeimą ir taip jau beveik 60 metų - kartu. Išaugino dvi dukras ir sūnų. Pirmoji darbo vieta buvo Trakai, o po to 1961 metais su šeima atvyko į Švenčionis. Čia dirbo tuometinio vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, buvo atsakingas už švietimą, kultūrą, sportą, sveikatą.

 

Tai kaipgi atrodė Švenčionys prieš 52 metus?

Į Švenčionis dirbti atvažiavau jaunas, pilnas energijos. Man tuomet buvo 27 metai. Pati jėga ir daug noro įsilieti į Švenčionių rajono gyvenimą, kultūrinę sferą. Švenčionių kraštas visada buvo gražus ir tuo mus sužavėjo. Dauguma kelių buvo grįsti akmenimis. Net pagrindinis kelias nuo Pabradės iki Švenčionių buvo grįstas akmenimis. Nebuvo tokių daugiabučių kvartalų, kokie yra dabar. Buvo pora pastatytų daugiabučių namų Vilniaus gatvėje ir pora – Švenčionėlių. Žmonės buvo nuostabūs, buvo išsaugotos gyvos tradicijos, papročiai. Rajonas buvo daugiatautis, bet konfliktų tarp skirtingų tautybių žmonių nebuvo. Žmonės buvo tolerantiški vienas kito atžvilgiu, - pradėdamas pasakojimą kalba Petras Telyčėnas.

 

Ar atvykęs radote išvystytą kultūros įstaigų tinklą?

Atvykęs į Švenčionių rajoną, radau gana gerai išvystytą kultūros įstaigų tinklą. Ir aš tikrai negaliu prisiimti sau tokio nuopelno. Ir nors tuomet pagrindinis dėmesys buvo skiriamas gamybai, bet nelikdavo nuošalyje ir kultūra, švietimas, medicina. Švenčionyse kultūros namai buvo ten, kur dabar Nalšios muziejaus naujas pastatas. Pirmame aukšte buvo valgykla, o antrame – kultūros namai. Vyresnės kartos švenčioniškiai, manau, prisimena tuos laikus. Paskui, kai pastatėme kino teatrą „Taika“, ir kino teatras išsikėlė į naujas patalpas, jo vietoje, pristačius salę, įsikūrė kultūros namai, dabar – Švenčionių kultūros centras. Pastatėme kultūros namus Adutiškyje, Pabradėje, nes po potvynio Pabradė liko be kultūros namų. Buvo neblogai išvystytas bibliotekų tinklas. Žmonės troško žinių, norėjo skaityti. Atvykęs į Švenčionis, vidurinėje mokykloje radau dirbančią nuostabią šokių mokytoją Bielinienę. Ji taip mokėjo visus uždegti, kad ten šoko visi, ir tai buvo vienintelė tokia mokykla Lietuvoje, kur visi šoko. Mokykla pavasariais rengdavo šokių šventes, taip, kaip dabar rengiamos dainų šventės. Šokėjų Švenčionyse netrūko. Iš Švenčionių yra išėję daug šokėjų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Kultūrinis gyvenimas rajone buvo intensyvus. Dalyvavome respublikinėse dainų šventėse, net vyrų chorą buvome surinkę. Koncertavo ne tik vietiniai kolektyvai. Senuosiuose kultūros namuose koncertavo dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ grupė. Švenčionyse grojo ir žymusis Dvarionaitės vadovaujamas simfoninis orkestras bei daug kitų kolektyvų ir artistų, - apie tuometinį kultūrinį gyvenimą pasakoja gerb. Petras Telyčėnas.

 

O kaip buvo su sportu?

Buvo daug jaunimo, tad daug buvo ir sportuojančių. Kadangi Panevėžyje, o vėliau ir institute žaidžiau krepšinį, tai ir Švenčionyse teko žaisti už Švenčionių komandą. Nesigirdamas pasakysiu, kad pasirodydavome visai neprastai. Aukštumoje buvo sunkioji atletika. Švenčionių rajono sunkiaatlečiai užimdavo aukštas vietas Lietuvos varžybose. Sunkiaatlečius į priekį vedė Chodorovskis, kuris savo entuziazmu mokėjo uždegti ir kitus. Sunkiaatlečiai treniravosi vykdomojo komiteto pastato rūsyje. Gaila, kad dabar klasikinės sunkiosios atletikos Švenčionyse nebeliko. Tik vienas jaunas vaikinukas (Gedas Guiskis, - red.) tęsia tradicijas. Malonu, kad aukšto lygio kultūros renginiais Švenčionys garsėja ir dabar. Tai priklauso nuo kultūrai vadovaujančių žmonių, tokių, kaip kultūros skyriaus vedėja Danutė Vigelienė, kitų kultūros darbuotojų. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo rajono mero požiūrio į kultūrą. Paimkim kad ir paskutinę ansamblių šventę. Puikus buvo renginys, savotiška būsimos dainų šventės repeticija. Tokie renginiai suteikia puikią galimybę tobulėti.

Švenčionyse išbuvau iki 1967 metų, po to gavau paskyrimą į Kelmę. Tie 7 metai, praleisti Švenčionyse, paliko gerą įspūdį, šiltus prisiminimus, kurių neišdildė praėję metai, - apie laiką, praleistą Švenčionyse, pasakoja Petras Telyčėnas.

 

Gerb. Petrai, didelė jūsų gyvenimo dalis atiduota dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“.

- Pažintis su dainų ir šokių ansambliu prasidėjo dar dirbant Švenčionyse, paskui ta pažintis tęsėsi Kelmėje. Tuo metu „Lietuvos“ ansamblyje buvo savotiška sumaištis, intrigos tarp meno vadovo, kolektyvo nesutarimai. Buvo nuspręsta vadovo ieškoti periferijoje, kuris nežino visų ansamblio užkulisių. Taip ir gavau pasiūlymą dirbti ansamblio direktoriumi. Mano užduotis buvo sugrąžinti į kolektyvą rimtį. Nors kai kurie kultūros darbuotojai man siūlė nelįsti į tą pragarą, bet aš ten jokio pragaro neradau, nes pragaro tarp žmonių nėra... Taip, būna laikinų nesutarimų, bet tai ne karas ir ne pragaras. Kai atėjau į „Lietuvą“, vienintelis dalykas buvo, kurį pasakiau – neikit ir nesiskųskit, einat dirbt ir viskas. Jei turi ką pasakyti, pasakyk susirinkimo metu prieš visus atsistojęs. Sėkmingai dirbau ansamblio direktoriumi 20 metų. Pats išėjau likus porai metų iki pensijos. Nukentėjo šiek tiek pensija, bet sveikatos daugiau liko.

 

Reikėjo stiprių nervų?

Kolektyve buvo apie 200 žmonių – talentingų, įnoringų, gerbiančių save, maištaujančių, ieškančių, bet dirbančių kūrybinį darbą. Juk kiek žmonių, tiek nuomonių. Bet nieko, darbas, kaip jau sakiau, man patiko. Daug važinėjome, koncertavome, buvo įdomu, o dirbti reikia visada. Bet kuriame darbe jei dirbi sąžiningai, aukoji savo jėgas. Ansamblis „Lietuva“, kaip ir sportas, menas, buvo Lietuvos diplomatai pasaulyje, primenantys jam apie Lietuvą, reprezentuodavo Lietuvos kultūrą, tradicijas. Visus tiesiog žavėjo ansamblio rūbai, kurie buvo menininkų sukurti, atkurti ir meistrų rankomis išausti. Užsienyje prieidavo, čiupinėdavo, negalėjo patikėti, kad tokie rūbai gali būti. Daug dėmesio sulaukdavo ir mūsų lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Mes jausdavome pasididžiavimą, galėdami atstovauti Lietuvai. Mes nors ir važiuodavome kaip tarybinis kolektyvas, koncertuodavome kaip Lietuvos kolektyvas. Neteisūs tie, kurie sako, kad neva mes atstovavome svetimai valstybei, nes mes atstovavome Lietuvai. Tą atspindėjo programa, persunkta Lietuvos tautiniais elementais, turiu omenyje dainas, šokius.

 

O kaip „Lietuvos“ santykiai su Švenčionių dainų ir šokių ansambliu „Aukštaitija“?

Puikūs tie santykiai buvo nuo pat „Aukštaitijos“ kūrimosi pradžios. Buvo konsultuojama, patariama. Net ir bendradarbiavimo sutartis pasirašyta. Mane, kaip kultūros žmogų labai džiugina, kad dainų ir šokių ansamblis „Aukštaitija“ išgyveno per visas krizes ir dabar aplinkui nerasite nė vieno mėgėjų ansamblio tokio aukšto meninio lygio. Tai fantastika ir tuo reikia džiaugtis ir didžiuotis, o mes dažnai į tokius dalykus žiūrime perdėm priekabiai, pesimistiškai. Išmokime džiaugtis tuo, ką turime, ir gyvenimas, pasaulis bus gražesnis, - baigdamas mūsų pokalbį sako Petras Telyčėnas, kuriam už nuopelnus buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis