Sekmadienį, liepos 21 d., su kolegomis fotografais važiavome į Dusetas, kur turėjo įvykti fotoklubo „Žaliasis skėtis“ susirinkimas. Išvažiavus už Ignalinos kolega Jonas Barzdėnas pasiūlė aplankyti Aukų akmenį, kurį tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius knygoje „Lietuvos senosios šventovės. Aukštaitija“ pamini pirmiau negu Puntuką, Šventaragio slėnį. Vienbalsiai pritarę pasiūlymui sukame link Vidiškių, o iš čia važiuojame Grybėnų kryptimi. Pavažiavę keletą kilometrų, sukame į dešinę link Antakmenės kaimo kapinaičių. Jau pačios kapinaitės pasirodė gana įdomios, bet Jonas Barzdėnas kviečia eiti prie Aukų akmens. Tiesa, surasti jį kol kas nelengva – nei rodyklės, nei nušienauto takelio... Tenka bristi per aukštą žolę ir krūmus, bet verta. Kadangi Jonas jau buvo suradęs, tai ir mes jo vedami randame mūsų protėvių garbintą Aukų akmenį, kur pagoniškiems dievams buvo aukojamos aukos.

Ko gero, ir Antakmenės kaimo pavadinimas kilęs nuo Aukų akmens, kuris yra įspūdingo konglomerato uola. Apie šią uolą rašytiniuose šaltiniuose duomenų yra nuo XIX amžiaus. Kaip rašoma V.Vaitkevičiaus knygoje „Lietuvos senosios šventovės. Aukštaitija“, 1842 metais duomenų apie Antakmenės Aukų akmenį, vadindamas jį Aukuro akmeniu, pateikė Eustakijus Tiškevičius, o N.Orda po apsilankymo apie 1875 m. toje vietoje akmens piešinį įtraukė į Lenkijos istorinių vaizdų albumą ir prieraše pažymėjo, kad ši iš nedidelių akmenėlių sumūrytas uola (taip iš pirmo žvilgsnio atrodo konglomerato uola), žmonių vadinama Aukų akmeniu, yra vienas iš seniausių pagonybės paminklų Lietuvoje.

Apie Antakmenės Aukų akmenį buvo rašoma ir vėliau. Užrašyta ir nemažai įdomių pasakojimų bei legendų. Aukas žmonės atnašavo dar XX amžiaus pradžioje. Apie šį įspūdingą gamtos paminklą, kuris mūsų protėviams buvusi šventa vieta, galima rasti ir daugiau įdomios medžiagos. Gaila, Nepriklausomoje Lietuvoje nėra nei kelio, nei takelio, nei nuorodos į tokią senovę menančią vietą. O tą padaryti, manau, nebūtų sunku, nes kelias iki Antakmenės kapinių visai normalus, kapinėse žolė nušienauta. Iki Aukų akmens tereikia nušienauti bent siaurą pusantro šimto metrų takelį ir pastatyti rodyklę Norinčių aplankyti mūsų protėvių garbintą vietą, manau, atsirastų daug daugiau, jeigu nereikėtų bristi per žolę iki juosmens. Bet mėgstantiems keliauti po mūsų kraštą ir dabartiniai sunkumai – ne kliūtis.

Algis JAKŠTAS