Mes turime 285 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1251
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17452
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93482
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionėlių bažnyčioje – naujas vikaras kunigas Dovydas Grigaliūnas

2013 m. liepos 27 d., šeštadienis Nr.53 (1296)

Pasirinkdamas kunigystę žmogus atsisako daug pasaulietiško gyvenimo teikiamų malonumų. Tarnauti Dievui ir žmonėms nėra lengvas kelias, bet visais laikais atsiranda žmonių, pasirenkančių kunigo arba vienuolio gyvenimą. Prieš kurį laiką į Švenčionėlių šv. Edvardo parapiją gavęs paskyrimą į vikaro pareigas atvyko kunigas Dovydas Grigaliūnas. Jį ir norėčiau šį kartą pristatyti tiek Švenčionėlių parapijos, tiek viso rajono tikintiesiems.

- Gimiau ir augau Klaipėdoje, ten prabėgo mano vaikystė, paauglystė ir, galima, sakyti, nemaža dalis jaunystės. Sakau „nemaža“, nes palyginus anksti pradėjau dirbti. Iš pradžių įgijau statybininko apdailininko profesiją, po to penketą metų dirbau aukštalipiu. Teko važinėti po visą Lietuvą. Džiaugiuosi, kad tėvai man leido pačiam rinktis savo kelią. Visi tie gyvenimo potyriai, gyvenimo pažinimas ir buvo mano ilgoko kelio į kunigystę pradžia. Taip, dirbdamas aukštalipiu gaudavau gerą atlyginimą, galėjau sau leisti įsigyti prabangų automobilį, gyvenamąjį būstą. Galėjau būti savarankiškas ir nepriklausomas. O ko gi daugiau gali trokšti jaunas žmogus, bet man vis kažko trūko. Iš pradžių nežinojau ko, bet tas jausmas mane skatino eiti ieškojimų keliu, - pradėdamas mūsų pokalbį pasakoja kunigas Dovydas Grigaliūnas.

- O kada pajutote, kad norite tapti kunigu?

- Bažnyčia mūsų šeimoje nebuvo svetima, bet ir labai arti prie jos paslapčių vaikystėje neteko prisiliesti. Klaipėdoje sovietmečiu buvo tik viena nedidelė bažnytėlė, į kurią melstis susirinkdavo visas miestas. Su tėvu teko dalyvauti piligriminėse kelionėse, tai irgi paliko gilų pėdsaką mano katalikiškos pasaulėžiūros formavime. Daug nuostabių akimirkų teko patirti lankantis Viliaus Orvido sodyboje. Toj fantastiškoj erdvėj ir jausmai buvo dangiški. Mano tėvas su Viliumi Orvidu buvo geri bičiuliai. Toje sodyboje yra ne viena mano tėvo iš medžio sukurta skulptūra. Vilius Orvidas buvo nuostabus žmogus, jo sodyboje užuovėją rasdavo įvairūs žmonės. Daugeliui jų Vilius padėjo pakilti iš dugno ir sugrįžti į gyvenimą. Kaip jau sakiau, turėdamas jaunam žmogui visai padorų gyvenimą jaučiau, kad kažko trūksta. Taip sumanęs pakeliauti po Europą atsidūriau Taizė vienuolyne Prancūzijoje, kuris garsėja tuo, kad ten susirenka daug jaunų žmonių iš viso pasaulio, kurie yra ieškojimų kelyje. Toks buvau ir aš. Gal todėl vietoj suplanuotų kelių dienų vienuolyne ten išbuvau kelias savaites. Mes, skirtingų krikščioniškų konfesijų atstovai, kartu skaitėme Šventąjį Raštą, meldėmės gamtos apsuptyje. Tikrą palaimą teikė liturginis giedojimas. Taizė vienuolyne patirti įspūdžiai sustiprino mano norą eiti Dievo pažinimo keliu. Manau, kad Taizė bendruomenės dėka aš suradau asmeninį ryšį su Kristumi ir sugrįžau į praktikuojančio krikščionio gyvenimą, ėmiau domėtis teologija ir dvasiniu gyvenimu. 1999 m. įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto Katalikų tikybos katedrą. Po metų pasitaikė galimybė studijas tęsti užsienyje. Taip vėl atsidūriau Prancūzijoje, kur metus studijavau teologiją, filosofiją ir, žinoma, Bibliją. Kadangi jau studijuodamas Vilniuje kartais imdavau galvoti apie dvasininko gyvenimą. Metai, praleisti Prancūzijoje, tik dar labiau sustiprino tą troškimą, o galutinai apsisprendžiau būdamas Izraelyje, kur tęsiau Biblijos studijas ir savanoriavau, nes studijos brangios, o savanoriaudamas užsidirbau pinigų studijoms. Akistata su Šventąja Žeme man galutinai padėjo apsispręsti. Grįžęs 2006 m. įstojau į Vilniaus šv. Juozapo seminariją, kurią baigęs įgijau teologijos bakalauro ir religijos mokslų magistro kvalifikacinius laipsnius, o pirmą paskyrimą gavau į Švenčionėlių šv. Edvardo parapiją.

- Koks jausmas apima lankantis Šventojoje Žemėje?

- Buvimas ten sustiprina tikėjimą, nes ta žemė mena Kristų. Kristus tau tampa artimesnis kaip žmogus ir kaip Dievas. Man apsilankymas Šventojoje Žemėje paliko neišdildomą įspūdį. Teko visas didžiąsias religines šventes švęsti tose vietose, kur tai įvyko. Patikėkite, įspūdis neišdildomas. Juk kas nuostabesnio tikinčio žmogaus gyvenime gali būti, kaip švęsti Kalėdas Betliejuje, o Velykas Jeruzalėje? Pabuvimas Šventojoje Žemėje kaip penktoji Evangelija. Nes mes turime keturias, o prisiliesdami prie šventų relikvijų, lankydamiesi šventose vietose tarsi perskaitome penktąją, neparašytą, Evangeliją. Ne veltui sakoma, kad krikščionis bent kartą gyvenime turėtų apsilankyti Šventojoje Žemėje.

- Kaip tėvai reagavo į tavo apsisprendimą stoti į kunigų seminariją?

- Tėvai tikrai neliūdėjo sužinoję apie mano apsisprendimą tapti kunigu. Jie mane visada palaikė. Žinoma, jiems gal ir nelengva buvo žinant, kad vienturtis sūnus pasirinko dvasininko kelią, bet tą priėmė ramiai. Aš tuo džiaugiuosi, juolab, kad dabar jie gyvena netoli Druskininkų ir aš nesunkiai juos galėsiu aplankyti. Jiems didžiausias šokas buvo tada, kai aš trejus metus gyvenau užsienyje.

- Ar nebuvo sunku ištverti tuos 7 metus seminarijoje?

- Tikrai ne. Nes aš į kunigystę ėjau gana ilgai ir manęs jau negąsdino jokie sunkumai, juolab tas etapas – studijos seminarijoje – yra dar vienas išbandymas einant į kunigystę. Studijuojant tikrai nebuvo abejonių, ar tą kelią pasirinkau. Kunigystėje aš atradau save, savo pašaukimą šiame gyvenime.

- Kokie patys įsimintiniausi momentai, kuriuos patyrei eidamas tarnystės Dievui ir žmogui keliu?

- Tų momentų daug. Žinoma, seminarijos užbaigimas, įšventinimo į kunigus šventė, pirmos aukotos mišios Druskininkų bažnyčioje. Argi gali pamiršti tą akimirką, kai palaimino savo tėvus. Tai iš tiesų viena gražiausių švenčių mano gyvenime.

- Kokį įspūdį paliko pirmoji kunigavimo vieta – Švenčionėliai?

- Švenčionių rajone teko lankytis ir anksčiau. Kai studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete mano kambarioku buvo švenčionėliškis Robertas Paškevičius. Kartais pajuokaudavome, kad mane paskirs į Švenčionėlius po seminarijos baigimo, taip ir išėjo. Parapija įdomi, daugialypė. Teks lenkų kalbą išmokti, bet to nebijau. Jau ir pirmas mišias lenkų kalba aukojau. Moku ne vieną kalbą, išmoksiu ir lenkų. Taip, Švenčionėlių parapija didelė, dabar dar ir Linkmenų parapiją teks aptarnauti, - sako Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos vikaras kunigas Dovydas Grigaliūnas. Paskui gurkšnodami arbatą kalbamės apie pomėgius, skaitomas knygas, svajones.

Kunigas Dovydas mėgsta fotografiją, patinka ir dailė, kelionės, sportas, o knygas renkasi priklausomai nuo nuotaikos. Kalbame ir apie darbą su jaunimu, juk gražaus jaunimo yra ir Švenčionėliuose. Atsisveikiname kaip seni pažįstami.

Keistai kartais likimas sudėlioja mūsų gyvenimus. Jaunystėje svajojęs apie jūrą, po to dirbo statybininko ir aukštalipio darbus. Dovydas Grigaliūnas po ilgo ėjimo į Dievą, po ilgo ėjimo ieškojimų keliu, tapo kunigu ir pirmąja kunigystės vieta iš tolimos Klaipėdos kilusiam jaunuoliui tapo Švenčionėlių šv. Edvardo parapija ir dabar švenčionėliškiai, atėję pasimelsti į Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią, gali dalyvauti jo aukojamose šv. Mišiose, klausytis pamokslų.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis