Mes turime 190 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:685
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12887
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:120078

Neužželiantis skaudžios atminties kelias į praeitį

2013 m. birželio 19 d., trečiadienis Nr.44 (1287)

Prieš 72 metus, 1941 metų birželio 14 d., buvo įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Gyvuliniuose vagonuose į Rusijos šiaurę buvo vežami tūkstančiai žmonių. Paskui, jau po karo, masinių trėmimų buvo ir daugiau. Taip iš Lietuvos buvo išvežta šimtai tūkstančių žmonių. Didelė jų dalis į gimtinę nesugrįžo. Praėjo 72 metai – tai ištisos kartos gyvenimas. Jau paseno ir tremtyje buvę ar ten gimę vaikai, bet niekas niekados iš Lietuvos istorijos knygos, iš žmonių atminties neištrins to skausmingo ir žiauraus laiko. Negalima pamiršti tų žiaurių praeities įvykių, gal todėl kiekvienais metais birželio 14 d. vyksta renginiai, skirti Gedulo ir Vilties dienai paminėti. Keistas sąskambis: gedulas ir viltis, bet viltis sugrįžti į Lietuvą, sulaukti šviesesnio gyvenimo padėjo tremtiniams išgyventi visus baisumus, iškęsti badą, šaltį. „Dažnai iš pačios nevilties gimsta viltis“, - rašė prieš 2000 metų Romos istorikas Kurcijus Kvintas Rufas. Ir šiuos žodžius, manau, gali paliudyti dauguma tremtyje buvusių žmonių. Viltis išgyventi, viltis nors kartą iki soties pavalgyti duonos. Taip, duonos, kurios dabar dažnai net negerbiame.

Atėjęs pasižiūrėti Švenčionėlių geležinkelio stotyje vykusios fotografijų ir spaudinių parodos, skirtos Gedulo ir vilties dienai, prie stendo su fotografijomis pamačiau pagyvenusią moterį, kuri į fotografijas iš tremtinių gyvenimo žiūrėjo braukdama ašaras. Kai užkalbinau, ji parodė fotografijas, kuriose ji ir visa šeima tremtyje.

- Man buvo 12 metų, kai kartu su Buivydų šeimos nariais iš Šilinės kaimo buvau ištremta į Sibirą, - pradeda savo pasakojimą Gelia Pantuvienė. – Mokiausi trečioje klasėje lietuvių mokykloje, o kai išvežė kovo mėnesį, mokykla buvo nebaigta. Ketvirtą klasę jau mokiausi rusų mokykloje Sibire, o kai ją baigiau, iš karto į darbą. Taip nuo trylikos metų prasidėjo mano darbinė veikla. Kai 55 metų ėjau į pensiją, turėjau 43 metus stažo. O ten darbo į vaikišką ir suaugusių niekas neskirstė. Viską dirbome vienodai. Niekas nekreipė dėmesio į tai, kad maišo negali pakelti, o dažniausiai išgirsdavai rusų kalba „metamą“ repliką: „Ėsti užsigeisi – pakelsi“. Pusantrų metų dirbome už maisto davinį – 200 gramų duonos per dieną. Tais laikais aš nieko nenorėjau labiau, kad tik galėčiau valgyti duonos tiek, kiek noriu. Duona buvo be galo brangi. Kai žinai, kad namuose nieko nėra, ir tu gauni tuos 200 gramų duonos, tai ji buvo vertingesnė už auksą. Kai po trejų metų už darbą gavome maišą kviečių, juos sumalėme ir mama iškepė duonos, aš galėjau jos prisivalgyti iki soties ir net nakčiai po pagalve pasidėjau jos gabalėlį. Neįsivaizduojate, kaip gera buvo jausti duonos kvapą.

- O už ką jus išvežė į Sibirą?

- Už nieką. 1949 metais po karo kūrė kolūkį, o kadangi mes geriau gyvenome, užrašė kaip buožes, uždėjo didelius mokesčius, kurių tėvai nesugebėjo sumokėti. Už tai tėtį trejiems metams pasodino į kalėjimą. Kadangi pas mus teistų nebuvo, tai buvo tragedija. Mama pardavė karvę, pasamdė advokatą. Per karą į kaimą užėję vokiečiai vyriausią mano brolį ir dar vieną vaikinuką išvežė į Vokietiją dirbti. Brolis taip ir nebegrįžo. Ten ir mirė. O šalimais, Šilinių kaime, kur mes gyvenome, buvo blogas kaimynas, kuris visko mums pavydėjo, tai jis melagingai paliudijo, kad mūsų šeima buvo susijusi su vokiečiais. Tuomet tėčiui teismas ne tik nenuėmė tų trejų metų, bet dar pridėjo septynerius ir išvežė į Sibirą, o po to išvežė ir mus. Tik vienas brolis išvengė tremties. Prieš kurį laiką to kaimyno skundiko dukra atsiprašė už tėvo niekšybę, bet atleisti tam žmogui net ir po mirties aš negaliu, negaliu už tai, ką jis padarė su mūsų šeima, kiek mums teko išgyventi, iškęsti sunkumų, bet mes išgyvenome, netapome valkatomis, o ir likimas pagailėjo. Iš Sibiro po dešimties metų sugrįžome visi gyvi, nors ir sugrįžus nebuvo lengva. Mūsų namai iš Šilinių kaimo buvo pervežti į Vidutinę ir pastatyta kolūkio kontora. Mums sugrįžus teko ir tvarte pas žmones gyventi, kol po truputėlį pradėjome keltis, kurtis. Aš ir dabar, kai žiūriu į prekinius gyvulinius vagonus, beveik visada prisimenu savo kelią į tremtį. To nepamiršiu iki paskutinės savo minutės šioje žemėje, - baigdama savo pasakojimą sako Gelia Pantuvienė, kuri grįžusi iš tremties su tėvais įsikūrė Pabradėje, čia gyvena ir dabar.

Štai tokia vieno žmogaus, vienos šeimos tremties istorija.

O dabar sugrįžkime į Gedulo ir Vilties dienai skirtą renginį „Kelias į praeitį“. Kaip jau minėjau, nuo 10 valandos Švenčionėlių geležinkelio stotyje vyko dokumentinės medžiagos ir fotografijų paroda. 12 valandą šv. Mišias Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje aukojo klebonas Edmundas Paulionis, kuris savo pamoksle palietė ne tik tremties žiaurumus, bet ir dvasinį tautos genocidą, kuris, nors tremtis jau tapo skaudžia istorija, tęsiasi ligi šiol. Po šv. Mišių jau tradicine tapusi eisena plazdant vėliavoms ir skambant tremtinių dainoms patraukė prie paminklinio akmens šalia geležinkelio stoties. Čia vyko minėjimas, skirtas Gedulo ir Vilties dienai. Skambėjo dainos, muzika, prie paminklinio akmens buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Apie tremtį, jos įtaką Lietuvai, apie tai, kad panašūs dalykai neturi pasikartoti, o praeityje buvusių negalima pamiršti, kalbėjo LR Seimo nariai Petras Čimbaras ir Valentinas Stundys, Švenčionių r. vicemerė Raja Krupenina, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkas Vytautas Tautvaiša, po to Švenčionėlių geležinkelio stoties perone, iš kurio į Sibiro tremtį išvežta labai daug žmonių, bei ant bėgių buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.

Algis JAKŠTAS