Visada miela ir gera būna, kai išgirsti geras naujienas. Prieš kurį laiką į redakciją užsukusi VšĮ Švenčionių ligoninė vadovė Irena Politienė pasidalino gera žinia – Švenčionių ligoninė turi naują gydytoją chirurgą Antaną Vaitkų, kuris iki tol dirbo Vilniuje visiems gerai žinomoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, o ją uždarius, atvažiavo dirbti į Švenčionių ligoninę. Ir štai aš kalbuosi su gerb. chirurgu Antanu Vaitkumi apie jo pasirinkimą, apie jo darbą ir hobį – chirurgiją.

- Gimiau, augau, baigiau vidurinę, universitetą, atlikau internatūrą, pradėjau dirbti ir visą laiką dirbau Vilniuje. Trumpai tariant – esu tikras vilnietis. Tėtis – žemaitis iš Kretingos, motina – aukštaitė iš Panevėžio, o aš „tuteišas“ iš Vilniaus, vaikai irgi vilniečiai. Žodžiu – visą gyvenimą Vilniuje sukausi, - pradėdamas mūsų pokalbį apie save pasakoja chirurgas Antanas Vaitkus, o kai jo paklausiau, kaipgi jo gyvenime atsirado Švenčionys, jis atsakė: - Dirbau senojoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kuri paskutiniu metu vadinosi Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų filialu. Keitėsi per mano darbo laiką ir ligoninės priklausomybė, ir pavadinimai, bet žmonėms ji išliko kaip Raudonojo kryžiaus ligoninė. Už pinigus, gautus pardavus mūsų ligoninę, Santariškėse pradėtas statyti naujas pastatas. Ligoninės uždarymo laukėme daugiau nei 7 metus. Atėjo tas laikas, kai turėjome šansą pasirinkti, kur dirbti. Mus visus pervedė į Santariškes, bet taip išėjo, kad aš nutariau atvažiuoti dirbti į Švenčionis. Mane ir anksčiau kviesdavo buvęs mano mokytojas gerb. Vladas Butkus. 1983 m. baigęs universitetą, pradėjęs atlikinėti internatūrą respublikinėje Raudonojo kryžiaus ligoninėje mano vadovu buvo gerb. Drąsutis, o aš buvau priskirtas prie gerb. Vlado Butkaus, kuris mane vis kviesdavo atvažiuoti į Švenčionis dirbti. Taip ir nusprendžiau atvykti čia dirbti.

- Ar medicina buvo vaikystės svajonių profesija?

- Galbūt tą apsprendė du momentai. Aš baigiau vidurinę labai gerai, o kitas momentas – mano mama buvo medikė, matyt, tai turėjo įtakos apsisprendimui. Nuo pat vaikystės žinojau, kas yra ligoninė. Mama buvo rentgeno laborantė Antakalnio klinikinėj ligoninėj.

- O kodėl pasirinkote chirurgiją?

- Man chirurgija iš karto patiko savo konkretumu. Tai iš tiesų konkreti specialybė. Man nebuvo dilemos, ką pasirinkti, nes chirurgija patiko iš karto.

- Ar prisimenate savo pirmą savarankišką operaciją?

- Tai buvo internatūros laikais. Kiekvienas studentas chirurgas pradėdavo savo profesinį kelią nuo apendicito operacijos, nuo to pradėjau ir aš. Jaudulys buvo nemažas, bet tas jaudulys būna ir dabar, nes tu jauti didžiulę atsakomybę už žmogaus gyvybę. Kiekvienai operacijai ruošiuosi rimtai, kitaip ir būti negali. Juk net ir paprasčiausios operacijos metu gali iškilti netikėtumai, komplikacijos, ir tam turi būti pasiruošęs. Vargu ar rasime kitą specialybę, kaip chirurgo, kur tu per kelias minutes turi priimti sprendimą ir padaryti tai, ką privalai toj situacijoj padaryti. Pradėjęs dirbti Švenčionių ligoninėje aš dar geriau ėmiau suprasti kolegų, dirbančių provincijoje, situaciją, kai reikia pačiam priimti galutinį sprendimą, nes čia ne kaip respublikinėje ligoninėje, kur visada yra galimybė pasitarti, pasikonsultuoti. Esu pilvo chirurgas.

- Kokį įspūdį tikram vilniečiui paliko Švenčionys?

- Iš principo šį gražų kraštą aš pažįstu, nes jau kuris laikas turime sodybą prie pat Labanoro. O Švenčionių miestas man patiko. Ateityje norėčiau labiau susipažinti ne tik su šio krašto gamta, bet ir istorija.

- Gerb. Antanai, ar niekados nekilo mintis, kad ne tą profesiją pasirinkote?

- Niekados nesigailėjau pasirinkęs chirurgo profesiją. Tai specialybė, kai nėra laiko liūdėti. Čia visą laiką dirbi su žmogumi, padedi žmogui. Aš esu praktikuojantis gydytojas, ir viskas, ką aš moku – chirurgija. Ką moku geriausiai, tą ir darau ir darysiu, - atsisveikindamas sako chirurgas Antanas Vaitkus ir nuskuba pas laukiančius pacientus. Ir jo darbo laikas, kaip ir daugelio praktikuojančių gydytojų, neapsiriboja numatytomis darbo kodekse valandomis, o kartais ir nakties metu tenka skubėti padėti žmogui. Tokia yra gydytojo profesijos priedermė.

Algis JAKŠTAS