Mes turime 314 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5492
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19352
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91709
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Piligriminė kelionė į Medjugorję

2013 m. kovo 27 d. trečiadienis Nr.22 (1265)

Vasario 20 d. 5.30 val. iš Vilniaus išvykome į Hercogoviną aplankyti Dievo Motinos apsireiškimų vietos Medjugorjėje.

Buvau girdėjusi, kad 1981 m. birželio 24 d. karštą popietę Medjugorjėje už kaimo ant Podbrdo kalno šeši vaikai pamatė šviesų vaizdinį su kūdikiu ant rankų. Grįžę namo vaikai apie tai papasakojo savo tėvams, draugams ir vietiniam kunigui Jozo Zovko. Žinoma, ne visi tuo patikėjo. Medjugorjė – didelis kaimas, kur gyvena katalikai, musulmonai ir stačiatikiai. Kitą vakarą į Podbrdo kalną vaikai atėjo kartu su 40 jaunuolių. Visi lipo basomis per akmenis ant kalno. Po to atsiklaupė ir pradėjo melstis. Staiga stipri šviesa apšvietė visą kalną. Šviesą matė daug žmonių, buvusių kitame kaimo gale. Ant šalia esančio Kryževec kalno, kur buvo pastatytas kryžius, žmonės matė susidariusią raudoną širdies formos miglą, kurioje galima buvo įžiūrėti į priekį palinkusią Dievo Motinos figūrą. Tą sakosi matę daugybė žmonių. Nors tuometinė valdžia ir jos spauda persekiojo ir tardė tuos vaikus, jie visi tvirtino, kad jiems apsireiškė Mergelė Marija. Tie faktai greitai pasklido po visą pasaulį. Dabar į tas vietas vyksta daugybė žmonių. Norėjau ir aš pajusti Dievo Motinos aurą, kuri traukia šiuolaikinį XXI amžiaus žmogų.

Važiavome UAB „Fortūna travel“ autobusu 40 žmonių (įskaitant du kunigus ir vienuolį pranciškoną). Vakare atvykome į Lenkijos Čenstakavos miestą. Nakvojome vienuolyne „Carica“, kurio koplyčioje mūsų kunigai laikė šv. Mišias. Anksti ryte dalyvavome Čenstakavos miesto bažnyčioje šv. Mišiose prie stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo.

Mūsų laukė ilgas kelias kalnais per Slovakiją, Vengriją ir gražiausią Europos valstybę – Kroatiją. Gėrėjomės kalnų grožiu ir jų didingumu.

Vasario 22 d. atvykome į Medjugorję. Apsigyvenome svečių namuose. Oras buvo pavasariškai šiltas ir saulėtas. Krūmai jau spėjo sukrauti rusvus žiedų pumpurus. Medjugorjėje išbuvome tris dienas. Pirmą dieną iš ryto bažnyčioje vyko šv. Mišios įvairiomis kalbomis. Buvo daugybė įvairiausių tautybių žmonių. Visi meldėsi ir giedojo savo gimtąja kalba. Jautėsi nepaprastas žmonių ir tautų draugiškumas. Vėliau vyko susitikimai su vietiniais kunigais ir regėtojais. Kai kurie regėtojai jau sukūrę šeimas, kiti pasirinkę vienuolių gyvenimą. Antrą dieną ėjome Kryžiaus kelią Kryževec kalne. Kalno aukštis virš pusės kilometro. Oras buvo gaivus, šypsojosi saulė, ir kopdami per akmenis nejutome nuovargio. Trečiai dienai buvo numatytos rožinio maldos Podbrdo kalne, kur vyko apsireiškimai. Deja, tą dieną, pilna to žodžio prasme, pylė lietus. Tokio smarkaus lietaus Lietuvoje nėra buvę. Bet mes vis tiek lipome į kalną. Tarp akmenų žemyn pakalnėn tekėjo rudo vandens upės. O mes bridome ir kažkodėl visi buvome laimingi. Vakare atsisveikinome su mus priėmusia šeima ir išvykome į Romą atsisveikinti su Šventuoju Tėvu Benediktu XVI.

Vatikane į Šv. Petro aikštę plūdo minios žmonių iš įvairių valstybių su savo šalies vėliavomis. Ir mes, gavę kvietimus, nešėme Lietuvos trispalvę. Teko užimti geras vietas aikštės viduryje. Šv. Tėvo atsisveikinimą ir palaiminimą transliavo visų šalių televizijos. Po palaiminimo dar aplankėme Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką. Tai pati didžiausia Mergelei Marijai skirta bažnyčia, pastatyta V amžiuje, čia išlikusios senos mozaikos, puošnios barokinio stiliaus koplyčios. Dar aplankėme antrą pagal dydį Romoje bažnyčią – Šv. Pauliaus baziliką. Po gotikiniu altoriumi ilsisi apaštalo Pauliaus palaikai. Vakarėjant iš Romos išvykome namų link. Pakeliui Austrijos sostinėje Vienoje išklausėme šv. Mišias.

Į Lietuvą grįžome kovo 2-osios naktį. Užbaigdami kelionę užsukome į Marijampolės bažnyčią pasimelsti prie palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčios. Linkėdami vieni kitiems ramybės išvykos dalyviai glebėsčiavosi kaip artimiausi ir mylimiausi žmonės.

O Lietuvos laukuose ir miškuose tvyrojo balto sniego patalai, tęsėsi šalta žiema.

Namuose pajutau nenusakomą sielos ramybę ir gerą nuotaiką.

Stasė TUMALAVIČIŪTĖ

 
Reklaminis skydelis