Mes turime 313 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2401
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12588
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88618
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Arkivyskupas Teofilius Matulionis – kankinys ir taurus ganytojas

2013 m. sausio 25 d. šeštadienis Nr.7 (1250)

1873 – 1962

Istorinė Lietuvos bažnyčios asmenybė, taurus ganytojas, kankinys, tikėjimo atkaklus gynėjas, tremtinys, arkivyskupas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Ukmergės apskrityje, Alantos valsčiuje, Kudoriškio vienkiemyje, Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje, kurioje be Teofilio augo dar du broliai – Jonas ir Juozas. Gimdydama ketvirtąjį vaiką motina mirė kartu su kūdikiu, turėdama vos 28 metus. Likęs našliu su trimis berniukais, Teofilio tėtis netrukus vedė antrąkart - Oną Savickaitę iš Leliūnų parapijos ir susilaukė dar septynių vaikų.

 

Vaikystė ir mokslai

Teofiliui augant trūko motiniškos šilumos, todėl ilgesnę laiko dalį praleisdavo pas savo močiutę. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, pavyzdingai auklėjo vaikus. Būsimasis vyskupas dar mažas būdamas labai troško mokytis. Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Ir tėvas, ir pamotė stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas Teofiliui siekti mokslo: leido į mokyklą, samdė repetitorius, kurie privačiai ruošė Teofilių į gimnazija. Didelės įtakos jo apsisprendimui tapti kunigu turėjo skaitymai apie kun. Jono Bosko gyvenimą ir veiklą. Pirmąją knygelę apie kun. Jono Bosko gyvenimą, gavo iš mokytojo Pakalnio. Jaunajam Teofiliui kun. Bosko  asmenybė paliko gilų įspūdį. Jo tėtis pastebėjo sūnaus didelį žingeidumą, todėl stengėsi išleisti į mokslus.

Toliau mokėsi Antalieptėje, o vėliau Daugpilio realinėje gimnazijoje. Sulaukęs aštuoniolikos metų, jaunuolis pasiryžta stoti į kunigų seminariją. Tuo laikotarpiu stojant į kunigų seminariją, reikėjo gauti valsčiaus gyventojų pritarimą. Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją, aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Pirmuosius mokslo metus jaunasis klierikas sėkmingai užbaigia. Gauna pažymėjimą, kad keliamas į antrą kursą, bet studijuoti toliau atsisako, nes susilpnėja sveikata ir pajaučia, jog neturi pašaukimo. Vėl į seminariją buvo priimtas tik po trejų metų. Teofilius įšventinamas djakonu. Sušlubavus sveikatai dvasinė vyresnybė paskubėjo suteikti ir kunigystės šventimus. Kunigu įšventintas tik 1900 m. kovo 4 d.

 

Pastoracinio darbo pradžia

1901 m. kun. Teofilius Matulionis paskiriamas vikaru į Varklianus (Latvija), bet netrukus perima klebono pareigas Bykovo parapijoje (Latgalija). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bykove jis vis dėlto išklebonavo 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam krikštyti kūdikį katalikų kunigui, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas pravoslavas, kun. Teofilius Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų ir turėjo atlikti bausmę Petrapilyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kur buvo skiriami kuo nors nusikaltę kunigai.

Caro laikais Šv. Kotrynos bažnyčia buvo Petrapilio katalikiškosios inteligentijos centras. Bažnyčia aptarnavo net septynių tautybių žmones. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo konsekruoti vyskupai: Motiejus Valančius, Pr. Karevičius, Antanas Baranauskas, Antanas Karosas.

Jau tada kun. T. Matulionis atkreipė žmonių dėmesį asketišku gyvenimu būdu, o išpažintis prie jo klausyklos užtrukdavo kartais iki valandos ar net dar ilgiau. Kun. T. Matulionis kantriai aiškindavo kiekvienam parapijiečiui Dievo žodį. Buvo nepakantus girtavimui, kategoriškai pasisakydavo prieš alkoholio vartojimą per šermenis. Už dvasinius patarnavimus nereikalaudavo jokių mokesčių, tenkindavosi tuo, kas ką paaukodavo, o iš vargingesnių žmonių neimdavo jokio užmokesčio.

Bausmės metu kun. Teofilius Matulionis aptarnavo už Nevos Vartų esančią darbininkišką parapiją, kurią sudarė tikintieji lietuviai, lenkai ir latviai. Atlikus bausmę, jam buvo pasiūlyta pasirinkti: grįžti į Bykovą ar eiti dekanu į Ludzą. Nuolankus ir kuklus kunigas visiškai atsidavė valdytojo nuožiūrai ir buvo paliktas parapijoje už Nevos Vartų, kur buvo įpareigotas statyti Šv. Jėzaus širdies bažnyčią. Pastatęs bažnyčią joje buvo paliktas eiti klebono pareigas. Antanas Urbšas savo atsiminimuose rašė: „Kada nors jis pagarsės kaip šventasis“. Jo pasišventimo, uolumo ir elgetavimo dėka (jis pats vaikščiojo iš namų į namus Petrapilyje) per keliolika metų iškilo milžiniška mūrinė šventovė. Rusų revoliucija, prasidėjusi 1917 m. ir bedieviškas komunizmas neleido jam užbaigti statybos. Vis dėlto ji buvo tokios būklės, kad jau galima buvo laikyti pamaldas Per karą, suirutę, spalio revoliuciją kun. T.Matulionis kentė nepriteklius, netgi badą, tačiau tuo nesiskundė kantriai nešė kasdieninius vargus. 1917 m. kun. T. Matulionis dalyvavo Petrapilyje įvykusiame visos Rusijos lietuvių seime. Klebonavo iki 1923 m., buvo mylimas ir gerbiamas savo parapijiečių, uoliai dirbo pastoracinį darbą.

 

Bažnyčios persekiojimai po Spalio revoliucijos ir pirmasis areštas

Po spalio revoliucijos Rusijoje bažnyčioms atėjo sunkūs laikai. Jos buvo masiškai uždarinėjamos, konfiskuojamas jų turtas. 1922 m. vasario 23 d. vyriausybės dekretu buvo suvalstybinamos šventovių brangenybės - auksas, sidabras ir t. t. Prie šventovių buvo sudaromi komitetai, kuriems valdžia privalėjo išnuomoti pastatus ir jų inventorių. 1922 m. balandžio 19 d. komisija atvyko priimti brangenybių ir į Švč. Jėzaus Širdies šventovę, tačiau jų nerado. (Sidabrinė komuninė jau anksčiau buvo pavogta). Tų pačių metų pabaigoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba su dideliu vargu buvo užbaigta, bet maldininkai buvo išvyti ir durys užantspauduotos. (Šios gotikos stiliaus šventovės pastatas - tik be bokštų - išliko iki šiol - Babuškino ir Farforovskajos gatvių kampe). 1923 m. naktį iš kovo 1-osios į 2-ąją visiems Petrogrado katalikų dvasininkams buvo įsakyta kovo 5 d. atvykti į Maskvą. Kun. T. Matulionis šaukimą gavo tik kovo 10 d. ir tikinčiųjų minios lydimas, išvyko į Maskvą ir apsistoja Lietuvos atstovybėje. Teismo procesas prasidėjo 1923 m. kovo 21 d. ir baigėsi kovo 25-ąją. Visi teisiamieji buvo kaltinami kontrrevoliucine veikla panaudojant religinius prietarus. Kaltinamieji prisipažino, kad mokė katekizmo ne tik suaugusius, bet ir vaikus; uždarius bažnyčias religines apeigas atlikinėjo namuose, žinojo apie vyriausybės nutarimą konfiskuoti brangenybes, tačiau nė vienas neatidavė liturginių indų. Teisme paaiškėjo, kad katalikai badaujantiems Petrapilio gyventojams pristatė 49 vagonus maisto produktų. Prokuroras Krylenka teisme kalbėjo grubiai, paniekinančiai: „Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas“. Keturiems teisiamiesiems reikalavo mirties bausmės. Teismo nuosprendis buvo toks: vysk. J.Ciepliakui ir prel. K.Budkevičiui - mirties bausmė (pastarasis buvo sušaudytas Lubiankoje, o vysk. J.Ciepliakas, metus išbuvęs Butyrkų kalėjime, ištremtas iš Tarybų Sąjungos), šešiems kunigams — po 10 metu kalėjimo, kun. T.Matulioniui ir dar septyniems kunigams - po 3 metus be griežtos izoliacijos.

Iš pradžių kun. T.Matulionis buvo uždarytas Butyrkų kalėjime, po to perkeltas į Sokolnikų pataisos darbų stovyklą, kur su kitais kaliniais dirbo daržuose. Vakarų Europos spauda rašė apie kunigų teismą ir jų kalinimą, o teismo procese dalyvavęs Mocullagh 1923 m. išleido anglų kalba knygą „Rusų bolševizmas persekioja krikščionybę“, kuri kitais metais buvo išleista lenkų kalba. Popiežius Pijus XI 1923 m. gegužės 23 d. kardinolų grupei kalbėjo, jog tuo metu, kai katalikų bažnyčia „teikia kenčiantiems ir badaujantiems didžiosios Rusijos vaikams paramą, mūsų išprašyta ir viso pasaulio katalikų aukojamą tokiu nuostabiu gausumu ir ištverme, - katalikų religijos atstovai teisiami, smerkiami sunkiam kalėjimui, o vienas jų nužudomas“... Kalinių likimu buvo susirūpinęs ir Lenkijos Raudonasis kryžius. Prašė paleisti kunigus kalinius ir jų parapijų tikintieji, net M.Kalininui raštus siuntė.

 

Teofilius Matulionis tampa vyskupu

1925 m. vasario 25 d. kun. T.Matulionis, išbuvęs Maskvos kalėjimuose dvejus metus ir 25 dienas, buvo pirma laiko išleistas į laisvę. Jis sugrįžo į savo buvusią parapiją Leningrade ir ėmėsi sielovados darbo. Katalikų bažnyčia suprato, kad jos padėtis Tarybų Sąjungoje ir toliau bus sunki. Kad išlaikytų Tarybų Sąjungoje katalikų hierarchiją, tuometinis nuncijus E.Pačelis (būsimasis popiežius Pijus XII) gavo labai svarbią ir slaptą Šv. Sosto misiją - parinkti penkis ištikimuosius kunigus, slaptai juos konsekruoti vyskupais ir įpareigoti juos apaštališkųjų administratorių teisėmis valdyti katalikų vyskupijas: Mogiliovo, Leningrado. Kazanės – Samaros - Simbirsko ir Charkovo. 1928 m. balandžio 8 d. didelės Leningrado vyskupijos vyskupu sufraganu (padėjėju) buvo nominuotas kun. T.Matulionis. 1929 m. vasario 9 d. jį konsekravo vysk. A.Maleckis Švč. Marijos Širdies šventovėje Leningrade. Konsekracijos liudytojai - kun. A.Pronskietis ir prancūzas vienuolis kun. M.Amudriu. Apie šią konsekraciją Tarybų Sąjungoje buvo sužinota tik po to, kai vysk. T.Matulionis atvyko į nepriklausomą Lietuvą.

 

Už ką buvo vėl areštuotas vyskupas Teofilis Matulionis?

Neilgai vysk. T.Matulionis buvo laisvėje: 1929 m. lapkričio 25 d. jį vėl areštavo. Uždarė į kalėjimo vienutę, kurioje kadaise buvo uždarytas V.Leninas (apie tai bylojo atitinkamas įrašas ant sienos). Leningrado kalėjime vysk. T.Matulionis išsėdėjo be teismo apie metus laiko. Tardė naktimis (iš viso 24 kartus). Be kita ko kaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žadėjo paleisti į laisvę, jeigu saugumui teiks reikalingas žinias. Vysk. T.Matulionis bendradarbiauti su saugumu griežtai atsisakė. Vieną kartą kalėjimo darbuotojai atėjo ir pranešė vysk. T.Matulioniui, kad jis dešimčiai metų tremiamas į Solovkų salas, kurios atšiauria tremties vieta tapo dar XVI a. Šiose salose 1920 m. buvo įsteigtos pirmosios Tarybų Sąjungos koncentracijos stovyklos. Solovkai - didelis salynas (347 kv. km ploto) Baltosios jūros vakarinėje dalyje. Salos - kalvotos, pelkėtos. Žiema trunka šešis mėnesius. Kaliniai turėjo tiesti per pelkes kelius. Visas salynas buvo nusėtas barakais. Jau anksčiau į Solovkas buvo išvežta 24 kunigų grupė, iš kurių liko gyvas tik vienas vyskupas B.Sloskans.

Vysk. T.Matulionis, jo paties žodžiais, į Solovkus pateko 1930 m. gruodžio 8 d. Kunigai kaliniai jį paskyrė savo bendruomenės vedėju. Valdžiai išaiškinus šią bendruomenę, vyskupas T.Matulionis buvo išsiųstas priverstiniams darbams. Su vyskupu buvo elgiamasi žiauriai: tardymai naktimis, neleisdavo pailsėti ir dieną. Galiausiai be teismo priimamas sprendimas vyskupą ištremti dešimčiai metų į salas, kur vyskupo laukė labai sunkus darbas nepakeliamomis sąlygomis.

 

Vyskupo vargai ir kančios tremtyje

1930 metų rudenį, lydimas ginkluotų GPU vyrų, atvyko katalikų kunigų transportas. Daugelis negalėjo apvaldyti susijaudinimo, kai iš nepažįstamų kunigų būrio išniro gerai žinoma liekna kanauninko Teofiliaus Matulionio figūra. Visi, kurie anksčiau pažinojo kunigą T.Matulionį arba susipažino dabar kalėjime, tvirtino, kad Jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo asmenybė. Iš karto įsijungė jis į labai glaudžią brolių kunigų bendruomenę, tapo jos aktyviu dalyviu. Tokiu jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir bendras likimas. Niekas neklausinėjo kanauninko už ką jį čia atsiuntė, kuo kaltina, nes visi puikiai žinojo iš savo patirties, kad visiems kunigams be išimties taikomas paragrafas - kontrrevoliucija arba šnipinėjimas.

Visi maisto siuntiniai, kuriuos gaudavo iš pavienių kunigų, iš savo parapijiečių, giminių bei pažįstamų, buvo atiduodami bendram naudojimui, neatsižvelgiant į tai, kas, kiek ir ką gavo. Turimo maisto ekonomu ir jo paskirstytoju buvo išrinktas kanauninkas Matulionis. Reikėjo stebėtis skrupulingu jo sąžiningumu maisto skirstyme. Jisai svėrė, matavo paskirtus davinius, pridėdinėjo, atiminėjo, kad niekas nebūtų nuskriaustas ir kad kiekvienas gautų jam priklausančią dalį.

Vyną gamino iš razinų, kurių rasdavo gaunamuose maisto siuntiniuose. Niekas iš siuntėjų nežinojo, kam reikalingos kunigams razinos, kurių ne vienas maldavo savo parapijiečius. Ostijas kepė specialioje keptuvėje, kurią slaptai padarė kalinys kalvis. Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tiktai barako kunigai, naktį 1 - 5 val. ryto. Vienas iš kunigų grupės budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantį, jei užeitų patikrinti kalinių sargybiniai (...). Vietoje altoriaus - paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle. Mažas relikvinis kryželis atstojo portatilį. Degantis žvakigalis buvo visa šviesa.

Pagrindiniame kalinių darbe - miško kirtime - tarp kunigų vyravo graži harmonija ir tikras draugiškas solidarumas. Jaunesnieji ir stipresnieji padėdavo senesniems ir silpnesniems - vieni kitus pavaduodavo. Kunigai, nenorėdami atitraukti kanauninko nuo jam pavesto darbo, kuriam jis buvo visų rūpestingumu atsidavęs savo bendradarbių gerovei, atlikdavo bendrai jo darbo normą miške. Toks gyvenimas truko iki 1932 m. liepos mėnesio.

Vieną dieną visai netikėtai įsiveržė barako rajonan būrys apginkluotų GPU agentų, kurie, keikdami, šaukė, kad laikas baigti „kunigų komuną“... Švaistydamiesi bjauriausiais keiksmais, įsakė kaliniams sustoti į eilę ir suskirstė į grupes. Vieną jų nuvedė kažkur į salos gilumą, kitą paliko vietoje, o trečią, su kanauninku priešakyje, nuvarė į kitos salos kranto vietą, vadinamą Kingą. Susodino juos į dideles valtis, nuplukdė per 8 km platumo tarpsalį ir iškeldino tikrojoj Salovkų saloj.

Kasdieną reikėdavo nugrįsti 50 metrų kelio: prikirsti šakų, jas pakloti ir apiberti žemėmis, kurių miške labai sunku prikasti. Kadangi sekmadienis buvo nešvenčiamas, o oficiali poilsio diena – penktadienis, kunigai slapta švęsdavo sekmadienius. Be to, jie keldavosi naktį sutartu laiku, po kelis ar grupelėmis ir aukodavo Šv. Mišias, be altoriaus ir be liturginių reikmenų. Dvasininkai nepamiršdavo ir esančių žmonių, jiems suteikdavo dvasinės paguodos. Nepaprastai sunkus miškų kirtimo darbas, šaltis, drėgmė ir blogas maistas pakirto jo sveikatą.

Iš Solovkų atvežtas į Petrapilio kalėjimą ir kurį laiką laikytas vienutėje, taikant griežčiausią režimą. Čia gyvenimo sąlygos bei darbas buvo daug sunkesni negu prieš tai. Kiekvieną dieną reikėdavo tempti medžius iš pelkių bei ant pečių gabenti iš miško žemes. Jeigu nepadarydavo nustatytos normos, vakare negaudavo riekelės duonos. Toks darbas suluošino vyskupo sveikatą. Jam buvo duotas lengvesnis darbas – tvarkyti kalinių gyvenamąjį baraką. Vėliau Teofiliui teko vandens atplukdytus rąstus vilkti iš jūros į krantą ir tempti tris kilometrus. Toks darbas ir mityba galutinai suluošino vyskupo sveikatą. Jam buvo duotas lengvesnis darbas, vėl tvarkyti kalinių baraką.

Be sunkaus darbo, vyskupui lageryje teko ir sunkiai įsivaizduojama moralinė našta – iškęsti visus tardymus. Kartą jo gerumas palaužė net tardytojo širdį, kuris net atnešė pasistiprinimui sumuštinį. Šis įvykis taip pat palietė ir Matulionio širdį. Po kiek laiko jis buvo perkeltas į koncentracijos stovyklą. Visiškai nusilpęs, buvo atvežtas į Maskvą ir paguldytas į ligoninę.

 

Teofilius Matulionis - vėl Lietuvoje

Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vyskupas Matulionis kartu su kitais 15 kalinių, kurių tarpe buvo 10 kunigų, 1933 m. spalio 19 d. buvo išleistas iš kalėjimo ir grįžo į Lietuvą. „Šaltinio“, korespondentas Stasys Daunys štai kaip aprašo jų susitikimą: „Laikrodis rodo 8 val. 55 min. Iš tunelio išlenda traukinys. Minia sustingsta. Visų akys nulinksta į palengva atidundantį traukinį, kuris palengva sustoja. Iš vagono lipa laukiamieji. Štai pasirodo senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kun. Velička ir visi kiti. Jie atrodo labai išvargę, daug kentėję. Iš pageltusių blakstienų krinta džiaugsmo ašaros“. („Šaltinis“. 1933, Nr. 44). Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę. Netrukus patikrinti buvo jų dokumentai. Grįžtantiems kaliniams peržengus Rusijos sieną, juos sutiko latvių vyskupas J.Rancans, kuris, juos pasveikinęs, ant Teofilio Matulionio galvos uždėjo pjusę (vyskupo kepuraitę). Visi buvo nustebę, nes niekas nežinojo, kad jis yra vyskupas. Tik tada paaiškėjo paslaptis, kad T.Matulionis yra vyskupas. Perone griežė orkestras, girdėjosi šūksmai „Valio!“. Lietuviai dvasininkai buvo iškeisti į Lietuvos kalėjimuose už pogrindinę, revoliucinę veiklą sėdėjusius 24 komunistus. Pastarieji į Maskvą atvyko 1933 m spalio 20 d. ir taip pat buvo iškilmingai sutikti. Maskvos geležinkelio stotyje, pasitikdamas politinius kalinius, tarp kurių buvo ir Antanas Sniečkus, V.Mickevičius-Kapsukas, be kita ko, kalbėjo: „Kartu su jumis džiaugiuosi, kad galų gale po tiek sėdėjimo metų bjauriausiose Lietuvos kalėjimų sąlygose, pasisekė išplėšti jus iš Lietuvos budelių nagų, kad jūs dabar savo akimis galite pamatyti milžinišką TSRS socialistinę statybą ir vėl galite prisidėti prie gyvo proletarinės revoliucijos darbo“.

Deja, džiugesys buvo, pernelyg trumpas. Išskyrus vieną kitą buvusį Lietuvos politinį kalinį (pvz., A.Sniečkus grižo pogrindiniam darbui į Lietuvą), jie netrukus buvo suimti, be teismo įkalinti (kai kurie į tuos pačius kalėjimus, kuriuose anksčiau kalėjo lietuviai dvasininkai, o vėliau, 1937—1938 metais, sušaudyti. Tarp jų represijos auka tapo ir J.Kasparaitis, kovingas revoliucionierius, kuris keičiamų politinių kalinių sąraše buvo įrašytas pirmuoju numeriu.

 

Vyskupas Teofilis Matulionis laimina Popiežių

Vysk. T.Matulionis jautė pirmąją pareigą padėkoti popiežiui Pijui XI už tai, kad jį pakėlė vyskupu, kad popiežius juo ir visais kitais kalinamais dvasininkais nuolat rūpinosi. 1934 m. kovo 23-ąją vysk. T.Matulionis atvyko į Romą ir kitą dieną popiežius jį priėmė privačioje audiencijoje. Audiencija buvo jaudinanti, neįprasta. Kai vyskupas atsiklaupė palaiminimui prieš popiežių, Pijus XI jį pakėlė ir pats atsiklaupė jo vieton, tardamas: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“. Vysk T.Matulionis su didžiausiu širdies virpuliu taip ir padarė.

Visą mėnesį vysk. T.Matulionis gyveno Romoje, apsistojęs pas lietuvius vienuolius marijonus. Balandžio 3 d. popiežius Pijus XI specialioje audiencijoje priėmė iš Lietuvos atvykusią 78 maldininkų grupę, kurios priešakyje buvo ir vysk. T.Matulionis.

Vysk. T.Matulionis buvo nuolat kviečiamas dvasininkų ir parapijiečių apsilankyti pas juos. Vyskupas apsilankė Daugpilyje, gimnazijos rūmuose, kuriuose kadaise mokėsi, Marijampolėje (čia buvo surengtos labai iškilmingos sutiktuvės — žr., „Šaltinis“, 1933 Nr. 49). Gavo kvietimą ir iš JAV lietuvių. Kvietimą priėmė. 1934 m. spalio 5 d. vysk. T.Matulionis kartu su jį lydinčiu kun. D.Mikšiu „Kungsnolm“ laivu pasiekė Niujorką, kur jį sutiko gausybė dvasininkų ir pasauliečių: kunigų vienybės pirmininkas kun. K.Vasys, kun. A.Milukas, kiti žinomi išeivijos veikėjai. JAV vysk. T.Matulionis lankė lietuvių kolonijas: pabuvojo Worcesteryje, Bostone, Brock-tone, Waterbyry, 1935 m. liepos 28 d. Čikagoje pašventino paminklą Atlantą perskridusiems įžymiems lietuvių lakūnams S.Dariui ir S.Girėnui. Klivlende aplankė. Kultūros centrą, kur pastatytas paminklas dr. J.Basanavičiui. Apie vysk. T.Matulionio viešnagę Bostone „Darbininko“ korespondentas taip rašė (1934 m. lapkričio 3 d. ): „Su atlaidumo šypsniu jis (vysk. T.Matulionis - J.L.) piešė tikinčiųjų persekiojimą, areštus, kratas, naktinius tardymus, žiaurius teismo nuosprendžius ir išbadėjusių kalinių nepakeliamą vargą“. Šitame baisiame įvykių fone pasakotojo dvasią žavėjo geri Leningrado darbininkai, kai jie sunkiomis badmečio sąlygomis kūrė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, uoliai rinkdavosi į pamaldas ir rengdavo savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.

Jis džiaugėsi radęs ir komunistų eilėse vertingų rusų charakterio bruožų: kitam padėti varge, greit užmiršti patirtą skriaudą, paguosti kitą nors geru žodeliu. Net kalėjimo sąlygose pasakotojui teko to gerumo patirti: Solovkuose pats kalėjimo viršininkas stovėdavo prie durų, kad kunigai galėtų netrukdomai pasimelsti. Kartą, padėkojęs tardytojui už Jo atliktą nemalonų darbą, gavo iš jo davinį - duonos „paikę“.

Grįždamas iš Amerikos, vysk. T.Matulionis dviem savaitėm užsuko į Egiptą, po to nukeliavo į Palestiną, kur aplankė biblines vietas: Karmelio kalną, Genezareto ežerą, Narazetą, Betliejų Jeruzalėje. Kristaus karsto bazilikoje laikė šv. Mišias. Alyvų kalno bažnyčioje, kur apie 50 kalbų ant sienos išrašytas „Tėve mūsų“ tekstas, bet nebuvo jo lietuvių kalba. Vyskupo T.Matulionio iniciatyva jis ten buvo išrašytas. Po mėnesio viešnagės Palestinoje, vysk. T.Matulionis dar kartą aplankė Romą, kur vėl buvo priimtas popiežiaus Pijaus XI. Gražų įspūdį vyskupui paliko ir tuo metu Romoje surengta tarptautinė spaudos paroda, kurioje buvo gausu eksponatų ir iš Lietuvos.

Iš Romos vysk. T.Matulionis atvyko į tuo metu lenkų okupuotą Vilnių. Lenkai nedarė jokių kliūčių vyskupui, leido laisvai keliauti. Vyskupas aplankė Kalvarijas, lietuvių įstaigas, prieglaudą, bendrabutį, gimnaziją. Nuvyko jis ir į Varšuvą, Čenstakavą, kitas vietoves, aplankė jį konsekravusio vysk.. Maleckio kapą, pasisvečiavo pas arkv. E. von der Ropą. Po to per Latviją grįžo į Lietuvą. 1936 m. vėl nuvyko į Romą padėkoti popiežiui Pijui XI už jo paskyrimą vyskupu ir nuoširdų palankumą, rodomą Rusijos krikščionims. Audiencijos metu popiežius, pabučiavęs vyskupą T.Matulionį, pasakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį“. Grįžęs 1937 m. į Lietuvą, apsigyveno Kaune prie seserų benediktinių bažnyčios, buvo jų kapelionu ir Šv. Mikalojaus bažnyčios globėju, talkino Kauno arkivyskupui metropolitui J.Skvireckui įvairiuose pastoraciniuose darbuose. Nuo 1938 m. jis ėjo oficiozo pareigas Kauno metropolijos kurijoje, vadovavo Lietuvos dvasininkų sąjungai misijoms remti, buvo Kauno kunigų seminarijos nuodėmklausys. 1940 m. paskirtas vyriausiu Lietuvos kariuomenės kapelionu.

 

Vyskupo Teofilio Matulionio veikla vokiečių okupacijos metais

1943-aisiais, neramiais II pasaulinio karo metais, Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ganytoju, savo pirmajame ganytojiškame laiške tikintiesiems, vyskupas išvardija sunkius tuo metu Lietuvai tekusius išbandymus bei primena mūsų tautos meilę Motinai Marijai. Jis rašo: „Seniau nebuvo lietuvio kataliko, kuris nebūtų nešiojęs Marijos škaplieriaus ir jos rožančiaus. Ilgais žiemos vakarais po namus skambėjo Marijos garbei [giesmė] Kas nori Panai Marijai tarnaut, o šventadieniais anksti rytais ištisos šeimos giedodavo Rožančių ir Marijos Valandas. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija, amžiams bėgant, mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Taigi dabartiniais laikais karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę“ . Eidamas savo pareigas, vyskupas T.Matulionis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią ir vos nebuvo ištremtas į Vokietiją. 1943 m. rugsėjo 8-10 dienomis Žiežmarių bažnyčioje buvo atlaidai. Bažnyčioje buvo daug jaunimo. Ir paskutinę atlaidų dieną vokiečių kareiviai apsupo bažnyčią ir pradėjo gaudyti jaunimą. Sugaudę vežė juos į Kaišiadoris ir saugojo aikštėje prieš vyskupo rūmus. Vyskupijos kancleris gavo iš vokiečių karinės vadovybės leidimą aplankyti jaunuolius. Jis aikštėje rado apie 20 jaunuolių ir du kartus daugiau mergaičių. Jaunimas buvo išgąsdintas. Vėliau jaunuolius susodino į sunkvežimius ir išvežė į Vilniaus geto, o mergaites, kitos buvo vos 15-16 metų amžiaus ir labai plonai apsirengusios, sugrūdo į vagoną Naktį Vilniaus lietuvių batalionas, ginkluotas kulkosvaidžiais, apsupo namą kuriame buvo uždaryti jaunuoliai ir juos išlaisvino. Mergaites išlaisvino Kaišiadorių geležinkelio stotyje vietos žmonės. Prel. B.Sužiedėlis, Žiežmarių klebonas, laišku informavo vyskupą apie šį vokiečių kariuomenės nusikaltimą Vyskupas Teofilis Matulionis parašė vokiečių komisarui gana griežtą laišką ir pastebėjo, kad net bolševikai būtų taip nepasielgę. Vokiečiai norėjo vyskupą suimti ir ištremti į Vokietiją. Bet sužinoję, kad jis buvo bolševikų kankintas, nesiryžo represuoti. Vokiečių pyktis krito ant prel. B.Sužiedėlio galvos. Vyskupas kelis kartus kreipėsi į vokiečių vadovybę dėl prelato arešto. B.Sužiedėlis buvo paleistas.

Paskutiniaisiais hitlerinės okupacijos metais vysk. T.Matulionis itin svarbia bažnyčios veiklos sritimi laikė kovą prieš girtavimą. „Dabartinis karas, - rašė vyskupas ganytojiškame laiške 1944 m. gegužės 28 d. - Padarė ir tebedaro žmonėms daug nuostolių (...), žemė patvinusi krauju ir ašaromis. (...) Dar yra viena šių dienų blogybė, galima sakyti, dabartinio karo padarinys, o mūsų tautos gėda ir nelaimė - tai samagono gaminimas ir jo besaikis vartojimas - girtuoklystė! Geria visi, visomis progomis, namų židiniai paverčiami karčemomis! Jau įstaigose, įmonėse sunku susikalbėti be samagono!.. „Šventoji Lietuva“, „Marijos žemė“ liko girtuoklių šalimi“! Vyskupas nurodė kiekvienoje parapijoje steigti blaivybės draugijas. Artėjant frontui, jis liko savo vietoje.

 

Vyskupo Teofiliaus Matulionio persekiojimai ir areštas sovietmečiu

1945 m. birželio 16 d. vysk. T.Matulionis gavo raštišką kvietimą atvykti į Vilnių pas Liaudies komisarų tarybos pirmininką M.Gedvilą, kuris net atsiuntė mašiną. Lydimas kanclerio kun. St. Kiškio, vyskupas nuvyko. Pirmiausia komisaras paklausė, kokių pageidavimų turėtų bažnyčia. Vyskupas pasakė, kad dėl susidariusios padėties kalta ir pati valdžia. Jis išreiškė vyriausybei tokius pageidavimus: leisti mokyklų patalpose ne pamokų metu dėstyti religiją tiems mokiniams, kurių tėvai ir jie patys pageidaus, leisti aprūpinti armijoje tarnaujančių karių dvasinius reikalus, leisti turėti nors vieną katalikų laikrašti, leisti laisvai susisiekti su Vatikanu. M.Gedvilas pasakė, jog kai ką iš tų pageidavimų galima būtų ir patenkinti, tačiau reikėtų, kad vyskupas raštu kreiptųsi į miškinius ir paragintų juos padėti ginklus ir paklūsti vyriausybei.

Vyskupas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad tai ne jo kompetencija, bažnyčia į politiką nenorinti kištis, Dievas įpareigoja nekelti ginklo visus žmones, ne vien miškinius. Netrukus šią savo poziciją vysk. T.Matulionis išdėstė plačiame memorandume Lietuvos TSR Komisarų tarybai. Be kita ko, memorandume vysk, T.Matulionis pažymi, kad „religijos laisvė neįmanoma be religijos auklėjimo priemonių, kaip neįmanoma karinio meno praktika be karinio paruošimo“.

Vysk. T.Matulionis. 1946 m. vasario 5 d. dalyvavo Vilniuje pas M.Šumauską įvykusiame vyriausybės ir bažnyčios vadovų pasitarime „Dėl priemonių kovai su miškiniais“. Vyskupai pareiškė, kad šiuo klausimu paruoš kolektyvinį laišką. Tai buvo padaryta Kaune 1946 m. vasario 21 d. - paruoštas „Lietuvos vyskupų žodis“ - ganytojinis laiškas, kurį Respublikos valdžia atmetė, laikydami jį antitarybiniu, net provokaciniu. Laišką buvo pasirašęs ir vysk. T.Matulionis. Laiške nebuvo tiesioginio kvietimo miškiniams legalizuotis. nutraukti ginkluotą pasipriešinimą tarybų valdžiai. Tais pačiais metais vyskupas T.Matulionis ir prelatas J.Labukas buvo areštuoti. Tardymas buvo žiaurus. Kalinius mušdavo beržinėmis lazdomis tol, kol jos sutrupėdavo. Į visus tardymus vyskupas eidavo su sutana ir kamža. Nors Teofiliui už tai tekdavo dar daugiau kentėti, tačiau jis Dievo neišsižadėjo ir liudijo jam priklausomybę. 1948 m. balandžio 25 d vysk. T.Matulionis buvo įkalintas Vladimiro kalėjime. Čia režimas buvo griežtas ir sunkus Vyskupui leido tik du laiškus per mėnesį parašyti savo broliams: Juozui ir Jeronimui. „Aš visą dieną ir naktį uždarytas kambaryje be jokio darbo, tik apie valandą per parą išeidavau pasivaikščioti uždaroje keliolika žingsnių ilgio ir pločio turinčioje vietoje. Tik tiek laiko turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Nei žolelės, nei medelio, nei gyvos dvasios, išskyrus sargybą“, - rašė, vysk. T.Matulionis. Tačiau vyskupui ištverti kalėjimo sunkumus padėdavo giminės, dvasiškiai, eiliniai tikintieji: jie siuntė siuntinius, pinigus, vaistų. Ilgą laiką vyskupas nesiskundė ir sveikata. Vis dėl to „maždaug nuo 1953 m. lapkričio 1 dienos susirgau, - rašė jis viename laiške. - Ir atsiguliau į ligoninę, kur pilna žodžio prasme išgulėjau patale iki 1954 V 28. Išsiderino širdis, ištino visas kūnas, kankino nemiga, netekau apetito, žodžiu, jaučiausi labai blogai. Gydytojai ir aš pats netekau vilties pasveikti“. Tačiau vysk. T.Matulionis pasveiko.

Kurį laiką su vyskupu kalėjo anglų kariuomenės grandinis, kuris išėjęs iš kalėjimo grįžo Anglijon ir 1954 m. išleido knygą „Grandinis Kelis apie save“ (Private Kelly by Himself Evans Brothers, Ltd., London) ir štai ką joje rašė: „Jeigu ne tie metai Vladimire, aš niekad nebūčiau sutikęs tokių draugų, kaip vyskupas T.Matulionis, kunigas Mironas, arkivyskupas (Reinys - J.L.)... Jie buvo mano draugai, vieninteliai tikri bei ištikimi draugai, kokius kada nors turėjau, Aš branginu jų atminimą“.

 

Iškankintas ir paliegęs – į Lietuvą

Pasibaigus kalinimui, Teofilius Matulionis buvo išsiųstas į invalidų namus Mordovijoje. Jis buvo tiek silpnas, kad neštuvais jį užnešė į antrą aukštą. Visi buvo nustebę, kai vyskupas kelis mėnesius pasirgęs, išėjo iš ligoninės gyvas ir pasitaisęs. Ten išbuvo iki 1956 m. Pagaliau iškankintas ir paliegęs gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Po devynerių metų ganytojas atvyksta į Vilnių. Pirmiausia atvykęs pasimeldė Aušros vartuose dėkodamas Marijai už galimybę sugrįžti į gimtą šalį.

Kaip naują palankumo ženklą už pagirtiną tvirtumą tiek metų einant ganytojo pareigas Šventojoje Bažnyčioje, Šventasis Tėvas 1962 m. suteikė Teofiliui arkivyskupo titulą. Vyskupas Matulionis 1957 m. gruodžio 25 d. pakonsekravo kun. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos vyskupu pagalbininku.

 

Vyskupo prievartinė tremtis ir mirtis keistomis aplinkybėmis

Apsigyveno Birštone, savo vyskupijos valdymą laikinai palikęs kan. J.Stankevičiui, nes valdžia jam neleido valdyti savo diecezijos. 1959 m. sovietų valdžios sprendimu vyskupas Teofilius Matulionis buvo nušalintas nuo pareigų ir prievarta apgyvendintas Šeduvoje (Radviliškio r.), kur 1962 m. rugpjūčio 20 d. mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros požemyje.

Vyskupas Teofilius Matulionis mirė laisvėje keistomis aplinkybėmis. 1962 m. rugpjūčio 17 d. KGB atliko kratą arkivyskupo namuose. Jam buvo suleisti kažkokie vaistai. Iki tol nesiskundęs sveikata žmogus po trijų dienų mirė. Sovietų valdžia bijojo T.Matulionio. 1999 m. buvo atlikta ekshumacija. Palaikuose buvo rasta daug sidabro ir chromo. Tai sustiprino teiginius, kad arkivyskupas galėjo būti nužudytas. Apie T. Matulionio mirtį klaidingos žinios pasaulio spaudoje buvo skelbiamos ne vieną kartą: kai tik ilgesnį laiką negaudavo jo respondentai laiškų iš lagerių ar kalėjimų, tuoj pat kas nors paskleisdavo pranešimus, kad vysk. T.Matulionio jau nebėr. Laimei: šie pranešimai nepasitvirtindavo. O štai paskutinis, 1962-ųjų metų, deja, pasitvirtino. Žinias apie arkv. T.Matulionio mirtį išspausdino dauguma užsienio lietuvių laikraščių taip pat tokie žinomi periodiniai leidiniai kaip „New York Times“, „Daily News Foreign Service“, „Chicago Daily News“, Užsienio spauda didžiai vertino arkivyskupo T.Matulionio tvirtumą, sąžiningumą, geranoriškumą. Čikagos laikraštis „The New World“ (1962 08 31) arkivyskupą pavadino „tikėjimo didvyriu“. Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra mūsų tautos dvasinės stiprybės simbolis. Jis 16 metų išbuvęs lageriuose bei 4 metus vidaus tremtyje iki paskutinio atodūsio likęs ištikimas Kristui, Bažnyčiai ir Lietuvos laisvės minčiai. Jo populiarumą liaudyje kėlė ir tai, kad jis tris kartus buvo suimtas - pirmą kartą dar V.Leninui gyvam esant, o mirė vidaus tremtyje jau N.Chruščiovo laikais arkivyskupu būdamas. Taigi kone keturiasdešimt metų jis buvo tarybų valdžios nemalonėje, netgi tada, kai gyveno nepriklausomoje Lietuvoje ar keliavo po JAV - jį tarybinė spauda vertino neigiamai.

 

Stiprybės teikė malda

Sunkių išbandymų ir lagerių kančios metu stiprybės jam, kaip ir daugeliui mūsų tautiečių, teikdavo malda. Birštono sakraliniame muziejuje saugomas arkivyskupo iš duonos nulipdytas rožančius, kurį jis pagamino stokodamas žemiško maisto, tačiau tikėdamas Išganytojo žodžiais, jog žmogus gyvas ne vien duona. Kenčiančiam dėl tikėjimo kaliniui daug svarbiau buvo atrasti prasmę kančioje vienijantis su Nukryžiuotuoju bei Jo Motina, nei numalšinti kūnišką maisto poreikį. Pirmiau dvasia, paskui kūnas – toks buvo jo nuostabus principas, kuriuo vadovavosi šventieji. Tai išgirstas ir įgyvendintas Kristaus raginimas: „Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

 

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla

1988 m. prelatas Kiškis parašė pareiškimą Kaišiadorių vyskupui Juozui Matulaičiui, prašydamas pradėti kanonišką procesą arkivyskupo Teofilio Matulionio šventumui paskelbti. 2008 m. gegužės 1 d. Kaišiadoryse vyko Dievo Tarno Teofilio Matulionio, Kaišiadorių vyskupo, arkivyskupo, gyvenimo kankinystės ir kankinystės garso bylos proceso vyskupijos etapo užbaigimo minėjimas. Ši byla buvo pradėta 1990 m. Kaišiadorių vyskupo J.Matulaičio sprendimu – dekretu, siekiant įrodyti arkivyskupo Teofilio Matulionio dorybes bei kankinystę. Beatifikacijos byla vyskupijos lygmenyje baigta. Bylos eigoje surinkti dokumentai bei liudijimai perduoti Šventųjų skelbimo kongregacijai Vatikane, kuri nuodugniai patikrins bei įvertins visą surinktą medžiagą. Dievo tarno T.Matulionio beatifikacijos bylos medžiagą sudaro 8 tomai. Pirmasis tomas buvo pradėtas 1989 m. lapkričio 11 d.

Visi šie dokumentai sesijos metu buvo sudėti į specialiai tam paruoštas dėžes. Tarp kitko – visi jie išversti į italų kalbą. Kartu į dėžes buvo sudėtos knygos, parašytos apie Dievo tarną Teofilių Matulionį. Ypač reikšminga prelato dr. Prano Gaidos knyga „Nemarus mirtingasis“, kuri buvo išleista ne tik lietuvių, bet ir anglų, vokiečių, portugalų bei ispanų kalbomis. Prie knygų buvo pridėtas ir 1999 m. režisieriaus Dariaus Ramanausko sukurtas 40 min. trukmės filmas (kompaktinėje plokštelėje): „Palaimintas kankinys. Žvilgsnis į arkivyskupą Teofilių Matulionį“. Šis filmas yra įgarsintas ir anglų kalba.

Sudėjus visus dokumentus į specialiai tam paruoštas dėžes ir jas sandariai uždarius, bylos notaras kun. dr. A.Jurevičius ir Kaišiadorių vyskupas J.Matulaitis jas užantspaudavo. Visi užbaigos sesijos dokumentai, antspauduotame voke buvo įteikti postulatorei, kuri juos nugabeno į Romą – į Šventųjų skelbimo kongregaciją.

Kiekvieną dieną atsirandančios vis naujesnės technologijos, materialinių gėrybių vaikymasis, pavydas, aistringa kova dėl valdžios ir bet kokia kaina būti pastebėtam, nepasotinamas noras būti lyderiu išbalansuoja asmens vertybes. Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra gražus pamaldumo, nuolankumo, draugiškumo, tolerancijos, ištvermingumo, stiprybės bei šventumo pavyzdys.

Tegul jo gyvenimo dorybės ir kankinystė suteikia stiprybės kiekvienam iš mūsų, kai kartais bandome padejuoti dėl gyvenimo sunkumų. Tada savo nepriteklius ir vargus pabandykime palyginti su Teofilio Matulionio kentėjimais, pažeminimu, nepritekliais ir ligomis. 1990 m. jam suteiktas Dievo tarno titulas. Arkivyskupas, tremtinys, taurus ganytojas už didelius nuopelnus ne tik Lietuvos bažnyčiai, tautai ir kenčiančiam žmogui apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (po mirties, 2006 m.) ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties, 2003 m.).

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

1.Mūsų švyturiai. Trumpos biografijos – nekrologai. Valstybinis leidybos centras, laisvės pr. 60, Vilnius

2.http://www.partizanai.org/index.php/arkivyskupas-teofilius-matulionis/arkivyskupo-teofiliaus-matulionio-trumpa-biografija

3.http://openlibrary.org/books/OL3061133M/Nemarus_mirtingasis_arkivyskupas_Teofilius_Matulionis

4.http://www.google.lt/#hl=lt&cp=33&gs_id=2v&xhr=t&q=Arkivyskupas+teofilius+Matulionis&pf=p&sclient=psy-ab&source=hp&pbx=1&oq=Arkivyskupas+teofilius+Matulionis&aq=f&aqi=&aql=&gs_sm=&gs_upl=&bav=on.2,or.r_gc.r_pw.,cf.osb&fp=ae8e3d683be3b3bd&biw=1024&bih=625

5.http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Matulionis_Teofilius

6.http://kaisiadorys.lcn.lt/naujienos/,349

7..http://www.partizanai.org/index.php/arkivyskupas-teofilius-matulionis/vyciaus-kryziaus-ordinas

 
Reklaminis skydelis