Mes turime 329 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1373
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17574
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93604
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

„Susirgęs šaukis trijų stebukladarių: ramybės, linksmumo ir tinkamo maisto“

2013 m. sausio 5 d. šeštadienis Nr.1 (1244)

Vydūno tėvas

Filosofas, rašytojas, poetas, dramaturgas, kultūrininkas Vilius Vydūnas (tikroji pavardė Storasta) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje. Vydūno tėvas Ancis buvo pradžios mokyklos mokytojas, baigęs Berlyne evangelikų liuteronų seminariją, skatinęs Vilių rimtai žiūrėti į mokslą. Išmokęs anglų ir olandų kalbų, ketino vykti į Afriką skelbti krikščionybės, ruošėsi misionieriaus veiklai, buvo labai apsišvietęs, religingas žmogus, bet nelemtoji džiova sutrukdė. Reiškėsi lietuviškoje spaudoje.

           

Padėjo nugalėti ligą

Vydūną nuo prigimimo lydėjo sunki dalia. Iš tėvo jis paveldėjo pražūtingąją džiovą ir nuo pat mažens buvo kandidatas į mirtininkus. Daugelis gydytojų jam atsisakė padėti, laikydami jį beviltišku ligoniu: kai užvalgydavo mėsos, neretai nualpdavo, po kai kurių kitų valgių kraujuodavo. Visų vartojamas normalus maistas jo sveikatai buvo kenksmingas. 

Laimei, jam į rankas pakliuvo viena anglų biologo knyga apie mitybos filosofiją. Beskaitydamas jis sužinojo, kurie produktai yra jam naudingi, o kurie žalingi. Jis pradėjo vengti kavos, arbatos, pyrago, mėsos. Valgė riešutus, nemaltus kviečius, rugius, grikių košę, medų, vaisius, daržoves. Griežtai laikydamasis savo paties nusistatytos dietos, giežto santūrumo visuose dalykuose: vegetarišku gyvenimu nuo 17 metų, tiksliu poilsiu, mankšta, grynu oru ne tik ligą nugalėjo, bet ir išsiugdė didelį atkaklumą ir valingumą, išliko visą gyvenimą judrus, energingas, pareigingas, tapo sveikuoliu, darbingu žmogumi, aktyviu visuomenininku, produktyviu rašytoju, filosofu, sulaukė gana senyvo amžiaus.

           

Keistuolio patarimai

Net Berlyno žinomi gydytojai buvo atsisakę jam padėti. Tik vienas gydytojas - keistuolis neatsisakė. Ant šio gydytojo stalo stovėjo trys beždžionių statulėlės. Viena buvo užsidengusi burną, kita - užsikimšusi ausis, trečia - užsimerkusi. Savo pacientams jis paaiškindavo, ką tai reiškia. Ant jo kabineto durų kabojo užrašas: ,,Jeigu rūkai ir geri - netrukdyk gydytojų, bėk lauk, vaistai nepadės“. Jis liepdavo neskinti gėlių, jų nedovanoti, nevalgyti lavonų, teisingai kvėpuoti, kruopščiai sukramtyti maistą, saugoti nervų sistemą, daug judėti, dirbti darbą su gera nuotaika.

Vydūnas patardavo mylėti tik gyvas gėles, muziką, grožį gamtoje ir mene, nuolat prieš save turėti kokį nors gerą meno kūrinį, skaityti geras, išmintingas knygas, niekados nemeluoti, nes melas ardo žmogaus sveikatą ir asmenybę. Rekomenduodavo kambaryje ilgai nelaikyti tų pačių paveikslų.

           

Atlaikęs likimo smūgius

Vydūnas nepasiduodavo liguistoms nuotaikoms, daug laiko praleisdavo gryname ore, atsisakydavo įprastų triukšmingų pasilinksminimų, miegodavo kietame guolyje, verandoje, prie atviro lango ir vasarą, ir žiemą. Geriausias poilsis jam būdavo pasivaikščiojimas. Mėgdavo važinėtis dviračiu, žiemą - čiuožti pačiūžomis. Jaunimas jį labai mylėdavo, nes jis niekada nesikarščiuodavo, nepykdavo, visiems padėdavo... Dažnai dainuodavo. Vydūnas ir lediniame vandenyje skendo, ir kelius kartus žiauriai sumuštas buvo, už grotų sodintas, mirties bausme grasintas, ne sykį mirčiai į akis žvelgęs, iš gimtinės svetimų išvarytas. Ir aštuoniasdešimtmetis senukas visa tai išlaikė, nepalūžo, nekeikė nei Dievo, nei likimo, nei valdžios. 

           

Dvasios milžinu vadintas

Vydūnas buvo smulkaus kūno sudėjimo, lieso, asketiško veido, čiuplutis, vėjo perpučiamas, jame švietė žydros, malonios ,,pranašo“ akys. Užtai buvo gerbiamas net idėjinių priešų - neretai ,,dvasios milžinu“ vadintas. Vydūnas dažnai prisimindavo ir stengdavosi laikytis viduramžių gydytojų patarimų: ,,Galvą saugok nuo rūpesčių, akis - nuo nešvarių vaizdų, širdį nuo sielvartų, ausis - nuo piktų šnekų. Daug vaikščiok, susirgęs šaukis trijų stebukladarių: ramybės, linksmumo ir tinkamo maisto“.

Vydūnas nerūkė, negėrė nei stipraus alkoholio, nei vyno, net alaus. Smarkiai kritikavo Joną Jablonskį, kuris sakydavo, kad ,,alų gerti sveika“. ,,Pažiūrėkit, kas su juo atsitiko, tapo prirakintas prie vežimėlio“,- apgailestavo Vydūnas. Ne kartą prikaišiojo Čiurlioniui, jog šis daug rūko ir be saiko geria kavą, nusivylė draugais ir pažįstamais, išvykęs į šaltą Petro miestą dar labiau priartino mirtį. Mirė beprotnamyje.

           

 

Maistas – akims ir tik po to – skrandžiui

Vydūnas mokė: rūgštynės, rabarbarai ir agrastai - trys pragaro vaikai, nes turi daug oksalo rūgšties. Valgė du kartus per dieną. Ryte gėrė arbatą iš naminių žolių ir valgė vaisius, rupią duoną su uogomis. Pietums: morkų, agurkų, pomidorų su virtomis bulvėmis ir maža riekele duonos su sviestu. Pietus pavalgęs eidavo pasivaikščioti pusę valandos, o po to pusę valandos pamiegodavo. Likusį laiką - iki vakaro rašydavo. Vakarienės nevalgydavo.

Jeigu šiandien Vydūnas tebegyventų, nuolat mums primintų antrąjį pagal vertę augalą - kvietį. Mūsų seneliai ir proseneliai labai vertino šį brangų javą, vartodavo šventėse kaip vieną iš  svarbiausių valgių. Valgydavo virtą grūdą, užsipylę aguonų pienu. Reikia rupiai sumalti, o po to virti košę ir valgyti su pienu.

Trečias nuostabus, ilgiausių pagyrų nusipelnęs augalas - grikiai. Juos valgant iš mūsų kūno galima išvyti daugelį ligų ar šiaip negalavimų. Tikra laimė, pagal Vydūną, ligoniams, iki soties kas dieną gaunantiems riešutų, kviečių arba grikių. Vietoje mėsos Vydūnas rekomendavo daugiau valgyti varškės, pieno, sviesto. Valgyti reikią lėtai, neskubant. Kramtyti kantriai, sąžiningai kiekvieną kąsnelį. Galvoti vien apie jį. Maistas pirmiausia turi džiuginti akis, po to guosti uoslę ir tik vėliau pasiekti skrandį.

           

Dvasia gydo kūną

Vydūno sveikatos filosofijos devizas yra ne kova su ligomis, o siekimas, kad tų ligų būtų išvengta. Vydūnas tikėjo, kad ateis toks laikas, kai žmogui bus gėda sirgti, nes jis ligą traktavo kaip paties žmogaus neteisingos gyvensenos padarinį. Dvasia gali išgydyti kūną nuo bet kokių ligų. Nepagydomų ligų nėra - pareiškė Vydūnas. Betgi skurdi dvasia kuria skurdų kūną.

 Kur dingo mūsų dvasios milžinų: Vydūno, Valančiaus, Maironio, Kudirkos ir kt. į juos panašių asmenybių mokymai, testamentai? Jų gyvenimas ir kūryba visapusiškai turėtų būti studijuojama mokyklose, universitetuose, prieinama forma pateikiama spaudoje, televizijoje, radijo laidose.

Vydūnas didelį dėmesį skyrė žmogaus mintims, jo nuotaikai, psichologinei būsenai: ,,Nuolat mąstydamas apie blogumus, nedorumą, neapykantą, geidulius, kerštą, nešvarumus, žmogus visu tuo tarsi pritvinksta. Jo vidus tampa pragaru. Priešingai, mąstant apie tai, kas dora, gera, malonu, skaistu, teisu, gražu, vidus pildosi gėriu. Šitas jausmas yra sąlyga žmogui iškilti iš paprasto į aukštesnį žmoniškumą“. „Jeigu bus saulė širdyje, tai sveikata ateis į kaulus, raumenis ir kraują“, - mėgdavo kartoti Vydūnas.

           

Jo nežavėjo stabai

Amžinoji Išmintis: ,,Visados būk giedrios nuotaikos. Linksmumas žadina skrandžio liaukų veiklą. Net virškinimas tada gerėja. Kuo toliau šalinkis nuo įniršusio niekšo, užsikimšk ausis, bematant užmiršk visus, kad ir netikėtai išgirstus plepalus; savyje žymėk vien tik tai, kad gera, labai šviesu, dora“. Vydūno nežavėjo 20-tojo amžiaus madingi stabai. Jis literatūroje ieškojo kilnių, ryžtingų, viską nugalinčių didvyrių, dorų, šviesių pavyzdžių. Net ligoniams rekomendavo suvokti, kokia knyga pateko į jo rankas. Jeigu iš jos trykšta neapykanta, ištvirkėliškos mintys, mėgaujamasi nusikaltimais - kuo skubiau tokį šlamštą reikia sviesti šalin. Negalima nusikaltėliškais vaizdais užteršti sąmonės. Ne kartą blogos knygos silpnavalius net į kartuves nuvedė.

           

Muzika gydo

Vydūnas neįsivaizdavo sveiko žmogaus be muzikos. Šiuo metu niekas nesistebi, kad gydytojai ligoniams siūlo klausytis muzikos. Vydūno laikų gydytojai iš panašių dalykų tik juokdavosi. Bet Vydūnas, anksti susirgęs, o namuose turėjęs muzikinę aplinką, jau vaikystėje suprato ir iš savo patyrimo žinojo, kad  muzika gali ligonį gaivinti, ypač dainuojant chore. Gal todėl Prūsijoje įsteigė chorą ir jam vadovavo iki gyvenimo pabaigos. Jis yra pastebėjęs, kad kareiviai, maršų užburti, net mirtin žengia spartesniais žingsniais, užmiršdami liūdesį ir baimę.

 

 Pasinaudokime asmenybės turtinimo galimybėmis

Šlykštūs lietuviški ir nelietuviški keiksmažodžiai kieme, darbe, autobuse, mokykloje, aikštėse, salėse jau nebestebina mūsų, nors šalia jų gana nemažai kultūringų, pagarbos vertų įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo žmonių. Jeigu esame atsidūrę šios sumaišties viduryje, tai apie gerą fizinę ir dvasinę sveikatą nė nesvajokime. Įsidėmėkime: visi šiandieninio grožio neapykantos kūrėjai ir vykdytojai sirgs nervų sutrikimais, depresija, isterijos priepuoliais, įvairiomis neapykantos ir skurdžios dvasios apraiškomis, jei nepasinaudos asmenybės turtinimo galimybėmis.

Atrodo, visi dabar moka skaityti, rašyti, dainuoti, groti, bet kur asmenybės, talentai, genijai? Kodėl jų tiek mažai? Štai todėl Vydūno palikimo studijavimas turėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį, ugdant mūsų žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą.

Parengė Bronius Lazaraitis

 
Reklaminis skydelis