Pasakojimą apie Bronių Lazaraitį norėčiau pradėti Isako Singerio žodžiais apie žinias, žinojimą: „Mūsų žinojimas – tai tik maža salelė dideliame nežinojimo vandenyne“. Šie žodžiai labai tinka amžinai ieškojimuose paskendusiam Broniui Lazaraičiui. Tuo galėjo, gali ir, manau, galės įsitikinti „Švenčionių krašto“ skaitytojai ir tie, kas pažįsta ir bendrauja su šiuo žmogumi, nes po kiekvieno susitikimo su juo, papildai savo žinių bagažą. Sunku net įsivaizduoti, kiek laiko, kantrybės reikia ieškant kažko naujo apie žinomą žmogų, jo pomėgius, o vėliau visą surinktą medžiagą sudėlioti, susisteminti, kad išeitų įdomi ir skaitoma medžiaga.

Ir šis mūsų susitikimas su Broniumi Lazaraičiu prasidėjo skaitomų knygų aptarimu.

- Esu gimęs Anykščių rajone, tuometiniame Debeikių valsčiuje. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Tėvas gimė Londone. Jis didžiuodavosi tuo, kad jo tėvas, mano senelis, gelbėjo „Titaniko“ keleivius, nes tarnavo Anglijos laivyne. Gaila, kad jis mirė anksti – 1947 metai. Aš buvau tik pradėjęs mokytis ir daug ko nesupratau. Vidurinę baigiau Debeikiuose. Šioje mokykloje savo laiku dirbo Antano Smetonos sesuo, kuri, prasidėjus trėmimams, buvo išvežta į Altajaus kraštą. Ten ji iš savo santaupų sugebėjo pastatyti mokyklą, kurioje jai buvo leista dirbti šlavėja. Štai tokia istorija iš mokyklos, kurią baigiau, istorijos. Žiemos metu gyvendavau Debeikiuose pas močiutę. Sekmadieniais, eidami iš bažnyčios, žmonės užeidavo pas ją sušilti. Aš tuomet jau mėgau skaityti ir manęs moterys prašydavo joms paskaityti. Skaičiau žurnalus „Pranciškonų pasaulis“, „Varpelis“, „Lurdas“, „Ūkininko patarėjas“. Tas skaitymas buvo naudingas abipusiai. Aš ir pats daug naujo ir įdomaus sužinodavau. Ypač žavėjo pasakojimai apie misionierių keliones. Vasaros skaitymams laiko likdavo mažai, nes reikėjo daug dirbti. Už skaitymą ir bart gaudavau, bet noras skaityti liko iki šiol. Baigęs vidurinę stojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Žinoma, jaunuoliui iš kaimo buvo gerokai baisu Vilniuje, o per egzaminus, kol kaimynei išsprendžiau uždavinį, ir pačiam laiko nebeliko. Neišlaikiau egzamino ir, žinoma, neįstojau. Po to sėkmingai įstojau į Veterinarijos akademiją. Prasidėjo studijos, buvo labai įdomu, sutikau ten daug įdomių žmonių. Lankiau studentų mokslinę draugiją. Baigęs akademiją atsidūriau Švenčionių rajone Cirkliškio technikume. Kadangi iš vaikystės mėgau ne tik skaityti, bet ir groti, grojau mokyklos kapelytėje. Sekmadieniais eidavau ganyti, kad galėčiau nusipirkti mandoliną. Su ta mandolina grojau ir Veterinarijos akademijoje, vėliau ten grojau trimitu pučiamųjų orkestre. Atėjęs dirbti į Cirkliškio technikumą dirbau ne tik tiesioginį darbą, bet vadovavau ir pučiamųjų orkestrui, su kuriuo pasiekėme ir neblogų laimėjimų. O kas dėl tiesioginio darbo, tai teko dirbti įvairiose pareigose, ne tik dėstytoje, bet ir technikumo direktoriaus pavaduotoju, keletą metų net direktoriavau, - apie savo mokslus ir darbo veiklą pasakoja Bronius Lazaraitis, o kai jo paklausiau, kaip gi atsirado aistra tyrinėjimui, jis, kiek pagalvojęs, tęsė pasakojimą. – Kai ruošdavausi pamokoms, visada kildavo noras moksleiviams papasakoti kažką daugiau ir įdomesnio nei parašyta vadovėlyje. Tai ir privertė pradėti domėtis. Greitai pastebėjau, kad tie įdomesni pasakojimai patinka ir moksleiviams. Tai buvo pradžia, o tie pirminiai ieškojimai peraugo į rimtą darbą. Man visą laiką buvo įdomu tyrinėti, kaip asmenybės daro įtaką visuomenei. Žavėjo žinomų žmonių biografijos, kurios taip glaudžiai susijusios su laikmečio istorija, kad ir atskirti vieno nuo kito negalima. Prisiminkime iškilią asmenybę vyskupą Motiejų Valančių, palikusį ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Motiejus Valančius kovojo ne tik už blaivybę, bet ir siūlė auklėti jaunimą istorinių asmenybių pavyzdžiais. Net knygą buvo parašęs. Kitas iškilus žmogus Tumas Vaižgantas siūlė net įvesti discipliną mokyklose, skirtą žymių žmonių asmenybių studijoms. Rinko medžiagą apie įžymius žmones. Šie pavyzdžiai rodo, kad iškilūs mūsų tautiečiai suprato, kokią svarbią vietą ir įtaką turi žymūs žmonės, jų gyvenimas. Tai pradėjo žavėti ir mane. Po truputį pradėjau rinkti ir kaupti medžiagą apie žymių žmonių gyvenimą, pomėgius. Žinoma, tam reikia daug skaityti, ieškoti naujų knygų. Beje, daug įdomių knygų leidžiama rusų kalba, perku ir skaitau tas knygas. Taip, visa tai kainuoja, bet aš perku, nes ten randu tiek įdomaus. Štai neperseniausiai įsigijau knygą, kurioje pasakojama apie įžymių žmonių vaikystes. Gaila, kad mes neturime nieko panašaus. Argi neįdomu būtų žinoti, kokie vaikystėje buvo mūsų tautos šviesuoliai. Juk nors mes esame nedidelė tauta, bet turime daug šviesių iškilių asmenybių. Juk mes visi ateiname iš vaikystės, ten pradeda formuotis mūsų pasaulėžiūra. Žinoma, ir vėliau mes neturime sustoti, turime ieškoti būdų, kaip pagilinti savo žinias. Man labai daug davė studijos Maskvoje Timiriazevo akademijoje. Ten daug dėmesio buvo skiriama menų studijoms. Taip visą Tretjakovo galeriją išstudijavome, lankėme parodas. Argi galima pamiršti apsilankymą Zagorsko miestelyje vienuolyne ir kitur? Tai neišdildomi įspūdžiai. Kai mano dukra išvažiavo studijuoti į Maskvą, aš ją pirmiausia nuvežiau į tą miestelį, į Sergijevska lavra. Ta vieta yra susijusi ir su Lietuvos istorija, nes ant akmeninės sienos, kuria apjuostas vienuolynas, yra lenta, ant kurios parašyta, kad čia 1610 metais stovėjo lietuvių okupantai. Jiems okupantai, o man buvo didžiulis malonumas skaityti tokį užrašą ir jausti pasididžiavimą už mūsų protėvius, sugebėjusius nužygiuoti iki Maskvos.

- Broniau, o ką tau reiškia žodis Lietuva?

- Man Lietuva reiškia labai daug. Tai ne tik istorija, istorinės asmenybės, bet daug daugiau. Mane žavi žmonių pasiaukojimo už Lietuvą pavyzdžiai. Žmonės ne tik turtus, bet r gyvenimus bei gyvybes aukojo vardan tos Lietuvos, vardan to, kad Lietuva išliktų, neišnyktų iš pasaulio žemėlapio. Tam teko rimčiau Lietuvos istorija domėtis, o kai įsigilini, pamatai, kad daug ko nežinai. Juk su Lietuva susijusi ir Rusijos istorija. Galime pradėti nuo Vytauto laikų, kuris buvo ne tik puikus valdovas, bet ir puikus diplomatas, savo diplomatija pasiekęs nemažiau laimėjimų nei karo žygiuose. Būnant Maskvoje teko ieškoti jo dukros Sofijos palaidojimo vietos. Teko pasiskaityti net rusų metraščių. Sofija labai nenorėjo tekėti į svetimą šalį, ir kai tėvas ją įkalbėjo, kad to reikia Lietuvai, ji apsipylusi ašaromis, po nemigos nakties, sutiko tekėti už Vasilijaus I. Būdama Maskvoje ji darė didžiulę įtaką. Ji palaidota Maskvos Archangelsko sobore, jos kapas rūsyje. Jausmas žodžiais neapsakomas, kai stovi ten, kur palaidota Vytauto Didžiojo dukra. Beje, ji dažnai konsultavosi su Vytautu. Su juo susitikdavo Smolenske. Sofija ruošėsi savo dukrą, Vytauto Didžiojo anūkę, ištekinti už Bizantijos imperatoriaus, bet ji netikėtai mirė. Jei Lietuva po Vytauto būtų turėjusi bent vieną tokį valdovą, mūsų istorija galėjo susiklostyti kitaip. Norėčiau papasakoti ir dar vieną epizodą, kuris privertė didžiuotis savo protėvių drąsa. Lankantis Volokolamsko muziejuje, teko matyti paveikslą, kuriame pavaizduotas Lietuvos kunigaikštis Algirdas su savo kariuomene Volokolamske. Paveiksle pavaizduotas ne tik kunigaikštis Algirdas, bet ir kunigaikštis Kęstutis ir Briansko kunigaikštis. Argi ne pasididžiavimo vertas epizodas iš mūsų istorijos? Lietuvos kunigaikščiai buvo tolerantiški ir taip sugebėdavo išlaikyti užkariautas teritorijas, - savo įspūdžiais, susijusiais su Lietuvos istorija, dalinasi mano pašnekovas Bronius Lazaraitis.

Pokalbio metu paliečiame ir Švenčionių krašto istoriją, Cirkliškio dvaro istoriją. Juk ir mūsų krašte yra nemažai vietų, susijusių su Lietuvos istorija. Kad ir legendomis apipintas Cirkliškio piliakalnis, dar Perkūnkalniu vadinamas. Pasakojama, kad šiuose kraštuose Lietuvos karalius Mindaugas lankydavosi, sustodavo pas kunigaikštį Girutį. Giručio medinė pilis stovėjo ant Perkūnkalnio. Žinoma, daugiausia viskas paremta legendomis. Tiesa, enciklopedijoje, kuri išleista Amerikoje, paminėta, kad čia buvo Vytauto Didžiojo dvaras ir čia jis ruošdavosi žygiams į Rytus, čia ilsėdavosi po žygių.

Pokalbio metu dar kartą prisimename Maironį, kurio 150 gimimo metines šiemet minime. Iš Broniaus Lazaraičio lūpų išgirstu ir dar negirdėtų faktų. Klausaisi ir negali atsistebėti tuo žmogaus žingeidumu, noru atversti naujus, dar nežinomus, puslapius ir tomis žiniomis pasidalinti su kitais.

- Kai pasidaro įdomu, negali sustoti. Džiaugiuosi, kad bent dalelytė to, ką pavyksta surasti, skaitytojus pasiekia „Švenčionių krašto“ pagalba, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Bronius Lazaraitis, kuris gyvenime yra idealistas, ir tas idealizmas jaučiamas jo surinktoje medžiagoje. Nemanau, kad tai blogai.

O aš šį savo pasakojimą apie Bronių Lazaraitį užbaigti Isaoko Niutono žodžiais: „Visa tai, ką žinome, yra tik lašas, tai, ko nežinome – vandenynas.“ Linkiu Broniui Lazaraičiui ir toliau drąsiai plaukti į tą vandenyną ieškant naujų faktų apie žinomus žmones, asmenybes, kurios savo gyvenimo pavyzdžiu darė įtaką Lietuvos, o gal ir pasaulio istorijoje.

Algis JAKŠTAS