Mes turime 172 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3965
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16874
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:152149

Iš vaikystės atsinešta meilė dainai

2012 m. gruodžio 8 d. šeštadienis Nr.94 (1238)

Švenčionių socialinių paslaugų centro Verdenės padalinyje socialine darbuotoja dirbančią Giedrą Kaminskienę pažįstu seniai. Kitados ir dirbti teko vienoje darbovietėje, bet šį kartą kalbėsiu apie Giedros talentus, žinoma, nuošalyje nepaliekant ir darbo, nes ir darbe ji pasinaudoja gamtos dovanotais talentais. Pasikalbėti su Giedra paskatino dar vienas naujas jos pomėgis – papuošalų gamyba. Apžiūrinėdamas žmonių su negale rankdarbių parodą pamačiau originalius Giedros ir jos dukros Justės sukurtus papuošalus. Tai, kad Giedra puikiai dainuoja, kuria eilėraščius, scenarijus, turi organizacinių sugebėjimų, žinojau, bet kad ir papuošalus kuria, man tai buvo naujiena. Ir štai sėdime su Giedra nedideliame kaimelyje Labanoro girioje ir kalbamės apie gyvenimą, kūrybą ir tą pradžių pradžią – vaikystę. Apie ten išgirstas pirmąsias liaudies ir pokario dainas.

- Gal ir juoksitės iš mano pirmo vaikystės pomėgio, bet man tai buvo nuostabiausias užsiėmimas. Vaikystėje aš mėgau daryti baidykles, ar kaip kaime vadindavo – čiūčelas. Man tai buvo tikri meno kūriniai. Padarai baidyklę, pastatai darže ir gali gėrėtis savo kūriniu. Vaikystėje aš net lėlės neturėjau, augome trys seserys ir brolis. Jos turėjo savo lėles, o aš ne, tad man buvo malonumas sukurti savo kūrinį – tegul ir baidyklę. Kartais jų darže atsirasdavo ir 14 ar 15, paskui mama liepdavo jas į bulvių lauką išnešti. Kokie buvo mano pirmieji meno kūriniai, - linksma gaidele mūsų pokalbį pradeda Giedra Kaminskienė.

- Giedra, tavo gimtasis kraštas Labanoras?

- Taip, taip. Aš augau gūdžiame Labanoro miške esančiame Padumblės kaime. Kiekviena sodyba stovėjo miške, gerokai išsimėčiusios, toliau viena nuo kitos. Vieta ten tikrai nuostabi. Po miškus bėgiojome basi, nebuvo nei gyvačių, nei žalčių, o dabar šitie padarai gali ir į namo vidų įšliaužti. Žinoma, ir miškai buvo kitokie, ir po juos buvo gera bėgioti basomis. Nepagalvokit, kad batų neturėjome. Turėjome, bet kam tie batai, kai taip gera po samanas bėgioti basomis. Mūsų visi žaidimai buvo miške. Kai paaugau, atsirado pomėgis piešti žmonių veidus. Per minutę galėjau nupiešti. Puikiai sekėsi pagauti žmogaus nuotaiką. Piešdavau tik su rašaliniu parkeriu. Buvau visus mokytojus nupiešusi. Visi tie mano kūrybos bandymai gimdavo savaime, o mokytis labai norėjau Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Mokytoja Zosė Žemaitienė primygtinai reikalavo, kad stočiau. Po aštuonių klasių ir nuvažiavau stoti. Mama davė tris rublius kelionei, sumuštinių ir sako „važiuok“. Įsivaizduokit aštuonias klases baigusią paauglę, nebuvusią Vilniuje, vieną važiuojančią muzikos mokytis. Nuvažiavau. Sumuštinius prie Aušros vartų elgetoms išdalinau. Man jų labai buvo gaila. Aš ir dabar likimo nuskriaustų žmonių gailiu, gal todėl ir socialinį darbą dirbu. Aš grįžau net dokumentų nepadavusi, tiesiog išsigandau ir paknopstomis atgal. Kas žino, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei įveikusi baimę būčiau bandžiusi įstoti. Gal ir įstojusi būčiau, - prisiminimais dalinasi mano pašnekovė.

- Jei norėjai stoti į muzikos mokyklą, vadinasi, mylėjai dainą?

- Žinoma! Nuo vaikystės mane žavėjo mano gyvenamojoje aplinkoje skambėjusios unikalios lietuvių liaudies ir melodingos, bet dažniausiai liūdnos pokario dainos. Mes buvome trys dainuojančios sesutės, o dainų daugiausia išmokdavau iš tėvo, kaimynių moterų, - sako Giedra.

- Tave dainuojančią scenoje girdėjau daug kartų. Dainuoji savo sukurtas dainas, dainuoji estradines dainas, net itališkai dainuojančią girdėjau, bet niekada negirdėjau tavęs dainuojančios lietuvių liaudies ar pokario dainas?

- Labai norėčiau dainuoti žiūrovams lietuvių liaudies dainas, bet tam kol kas nerandu terpės. Tiesa, žmonių su negale pastatytoje liaudiškų vestuvių inscenizacijoje su dukra Juste dainavau dainą „Motinėle, tu mano, širdužėle, tu mano“. Buvo tokių žiūrovų, kurie ir ašarą nubraukė. Galbūt po kurio laiko ir dažniau uždainuosiu liaudies dainas scenoje. Tos dainos turi kažką tokio didingo ir nepakartojamo. Jau sakiau, kad laibai daug dainų išmokau iš tėvo. Jis daug jų mokėjo, o jau kiek mokėjo pokario, partizaninio laikotarpio dainų... O jos tokios dvasingos buvo. Argi gali be jaudulio klausytis skambančių žodžių: „Verkia motinėlė po kryžium suklupus“. Aš šią dainą ir akordeonu groti moku. Šią dainą dainuodavom mes, trys seserys ir tėvas. Liaudiškų dainų nemažai išmokau ir iš močiutės Saliutės. Gretimoje sodyboje irgi skambėdavo dainos. Susėda būdavo jau suaugusios seserys ir ima dainuoti. Aš, išgirdusi jas dainuojant, tuoj pat bėgu irgi su jomis dainuoti. Taip ir išmokau daug liaudies, pokario ir partizanų dainų. Miškų apsupty juk galėjai ką nori dainuoti. Pušys ausų neturėjo... Buvo dainų apie laisvės troškimą, kurias visgi dainuodavo patyliukais. Žmonės bijojo nelaimę prisišaukti. Tiesa, buvo tokia daina „Raudoni buvo vakarai, kai kraštą valdė ubagai“, kurią dainuodavo drąsiai, bet prie jos nekibo. Sunku pasakyti kodėl, juk dainos potekstė labai jau kandi. Šią dainą aš ir dabar moku. Meilę dainai, norą dainuoti aš atsinešiau iš vaikystės, iš to nedidelio Padumblės kaimelio, pasimetusio Labanoro girioje. Kaip tada ten skambėdavo dainos! Dabar neskamba. Tiesa, kartais kai suvažiuojam su vaikais ir jei liekam ilgesniam laikui, mes dar užtraukiam dainas, vaikystėje girdėtas. Džiaugiuosi, kad visos trys mano dukros Ieva, Simona ir Justė moka nemažai liaudies dainų, ir, kas svarbiausia, liaudies dainas dainuoti joms patinka. Liaudies dainas reikia mylėti, tik tada gali dainuoti ne tik balsu, bet ir širdimi.

- Tai kodėl jūs visos keturios nesudainuojat tų dainų scenoje? Juk būtų nuostabu išgirsti skambančias ne tik liaudies, bet ir pokario dainas.

- Aš nežinau, Algi, kodėl. Tiesiog gal tam dabar ir poreikio nėra, gal tiesiog dar neatėjo laikas, - gūžtelėjusi pečiais sako Giedra.

- O kaip dėl scenarijų tavo humoro grupei „Kastylis“?

- Juos man rašyti labai lengva. Juk dauguma epizodų paimti iš gyvenimo, iš to, ką pati mačiau, išgyvenau. Ir tie veikėjai paimti iš matytų epizodų. Belieka viską įvilkti į gražų rūbą, pridėti šmaikštesnių frazių ir scenarijus paruoštas. O jei tai, ką sumanai, dar ir įgyvendinta būtų šimtu procentų, būtų tiesiog nuostabu. Bet dirbant su neįgaliaisiais to šimto procentų nesitiki, tačiau būna labai smagu, kai matai besijuokiančius žiūrovus. Ir dirbama su neįgaliaisiais iš jų tiek įdomaus išgirstu, ką vėliau panaudoju scenarijui ar kokiam linksmam vaizdely. O kiek tikrų istorijų, pasakojimų girdėta vaikystėje. Ten juk ir paprasta kaimiška išmintis, ir humoras, ir pajuokavimai, kartais labai kandūs būdavo. Tai reikia tik užrašyti ir sudėlioti.

- O kada pradėjai kurti eiles?

- Seniai, dar kalbėjau blogai, - šyptelėjusi sako Giedra ir papasakoja istoriją, kaip savo sueiliuotą eilėraštuką padeklamavo bobutei.

Papasakojo ir kaip vaikystėje rašydavo laiškus tetai Betai į televiziją, ir kiek džiaugsmo būdavo, kai gaudavo atsakymą. Siųsdavo ir piešinius. Piešimas dingo gimus dukroms, kai rūpesčių jaunai moteriai buvo per akis.

- Daug eilėraščių parašiau liūdnomis valandomis. Ištekėjau jauna, ne iš meilės, ne iš reikalo, o norėdama pakeisti žmogų, su kuriuo bendravau. Nepakeičiau nei jo, nei pasaulio, bet liko eilėraščiai, liko noras kurti nepaisant patiriamo skausmo, pažeminimo. Daug liūdnų eilėraščių parašiau kai susirgau, kai man, vos sulaukusiai 25-erių, trijų dukrų mamai lyg mirties nuosprendis nuskambėjo gydytojų verdiktas – negyvensi, tau vėžys. Buvo dvi operacijos. Įsivaizduokit, kai po švitinimų grįžti namo ir dvi savaites negali prie vaikų artintis, o jie bėga pas tave. Tada ir gimdavo liūdnos eilės, kurių nemažos dalies aš niekam nerodau. Bet aš išgyvenau. Dabar turiu mėgstamą darbą, galiu dainuoti, kurti. Galbūt vieną dieną ir lietuvių liaudies bei pokario dainas uždainuosiu scenoje. Labai norėčiau to. Gal toks mano būdas, bet aš visą laiką ką nors norėjau bandyti daryti. Mano mama audė. Priaudė daug įvairiausių staltiesių, lovatiesių. Visom kraičiai apdalinti. Kai mums priaudė pilnas spintas, pradėjo austi „Dovanos“ susivienijime rankšluosčius. Man neleido bandyti, o aš labai norėjau, tai nors siūlų prisukdavau. Visą laiką mėgau megzti. Nusimegzdavau kokį nors originalų megztinį, kojines, kokių niekas neturi. Taip pasipuošusi ir į mokyklą eidavau. Buvo daug improvizacijos. Tas stilius išliko ir dabar. Improvizuoju ir papuošalus kurdama. Juos kuriame su dukra Juste. Viskas prasidėjo atsitiktinai ir tapo tikra aistra. Juk taip gera jausti ir matyti, kaip tavo rankose gimsta grožis. Nežinau, kas dar šaus į galvą. Džiugina, kad dukros jau išaugo ir pati mažiausioji mokslus baigia, bet liūdna, kad su paskutiniais kaimo žmonėmis išeina labai daug. Kaip sakiau, jau neskamba dainos, kurios būdavo perduodamos iškartos į kartą, nelieka to bendravimo. Miesto žmonės dažniausia bando gyventi atsitvėrę, kiekvienas savo erdvėje, kartais jie net nežino, kaip elgtis kaimo erdvėje. Lyg pašėlę laksto keturračiais, o vakarais vietoj šimtmečius skambėjusių dainų virš Labanoro girios skamba bumsai. Niekaip negaliu suprasti, kam gamtoje reikalinga tokia garsi, monotoniška muzika. O gal prie triukšmo įpratusiam žmogui tai lyg narkomanui dozė. Man, išaugusiai gamtos apsuptyje, yra mieliausia gamtos muzika ir skambanti lietuviška daina, - baigdama mūsų pokalbį sako Giedra Kaminskienė, o aš šį pasakojimą norėčiau užbaigti imperatoriaus Marko Aurelijaus žodžiais: „Gyvenimo menas panašesnis į imtynių, negu šokio meną, jis reikalauja būti pasiruošusiam tinkamai atremti nenumatytus smūgius“. Giedra šią gyvenimo pamoką išmoko gerai.

Algis JAKŠTAS