Mes turime 108 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2430
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21115
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:163108

Prisiminimai iš lagerio ir dabar plėšo širdį

2011 m. birželio 11 d., šeštadienisNr. 43 (1090)

2011-uosius LR Seimas paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą, o po metų, 1941 m. birželio 14 d. 3 valandą nakties enkavedistai pradėjo masinius areštus. Lietuviai buvo tremiami į Sibirą ir kitus tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus. Per savaitę iš Lietuvos buvo išvežta 30000 Lietuvos piliečių. Trėmimai ir represijos tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Situacija kiek sušvelnėjo tik po Stalino mirties. Iki šiol nenustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų skaičius. Tačiau lietuvių tauta negalėjo susitaikyti su okupacija, vyko rezistencinės kovos, daug žmonių jungėsi į partizanų būrius ir ėjo į miškus, vietos gyventojai juos rėmė ir teikė visokeriopą pagalbą. Žinoma, okupacinė valdžia ir jos represinės struktūros persekiojo ir partizanus, ir jų ryšininkus bei rėmėjus. Nelygioje kovoje (lietuvių tautos ginkluotas pasipriešinimas okupantams truko beveik dešimtmetį nuo 1944 m. iki 1952 m.) daug partizanų žuvo, daug jų ir juos palaikančių buvo suimta ir įkalinta ar ištremta.

 

Iš mokyklinio suolo – į lagerį
Toks likimas ištiko ir Veroniką Kriaučiūnienę (anuomet Pajarskaitę) iš Anykščių rajono, kurios brolis Albinas Pajarskas (Bebras) buvo Šimonių girioje dislokuoto Algimanto apygardos partizanų vadas. Algimantas ir nemažai jo būrio vyrų žuvo kruviname mūšyje su partizanų slėptuvę apsupusiais gerai ginkluotais NKVD būriais, likusieji gyvi buvo suimti ir be jokio teismo įkalinti. Veroniką – partizanų ryšininkę ir agitacinės literatūros rengėją bei platintoją išsivedė tiesiai iš mokyklinio suolo. Lukiškės, Leningrado kalėjimas ir... Vorkutos lageris 6 metams.

 

Pirmiausia teko iš sniego išsikasti gultus
Kalinėms atvykus į Vorkutos Predšachtnaja lagerį Nr. 12, pirmiausia reikėjo išsikasti iš sniego apledėjusius narus. Lagerio teritorijoje buvo apie 20 barakų, kiekviename iš jų – po 40 kalinių. Daugiausia lietuvės, kurios nelaimėje greitai susidraugavo ir viena kitai padėdavo. „Aprengė baisiai: vatinėmis kelnėmis, „telagreikomis“, „bušlatais“, ausinėmis kepurėmis, ne buvome kalinės, o dirbti ir gyventi turėjome šaltyje, blakių kandžiojamos, apiplyšusios, alkanos ir nuolat gąsdinamos, - 60 metų senumo įvykius, kurie ir šiandien plėšo širdį, prisimena Veronika Kriaučiūnienė. – Darbai buvo sunkūs, nuo 6 ryto iki 8 vakaro, be jokių pietų. Jei likdavo duonos kriaukšlys kišenėje nuo pusryčių, tuo reikėjo ir tenkintis. Teko dirbti ir statybose, ir prie geležinkelio, ir plytų gamykloje, ir kasti uolėtoje įšalusioje žemėje didžiules tranšėjas, o įrankiai tebuvo kastuvai, kirtikliai ir kūjai“.

 

Svajojo grįžti į Lietuvą
Į darbą kalines surikiuodavo kareiviai, kurie kalines šaukdavo pavardėmis, o jos atsiliepti turėdavusios numeriu. V.Kriaučiūnienė ant vatinuko nešiojo 360 numerį. Į darbus kalines taip pat lydėdavo kareiviai, kurie jas prižiūrėdavo ir dirbančias. Iki šiol perėjusioms tą pragarą ausyse skamba rytą, vakarą kartoti griežti kareivių perspėjimai: „Pri popytke bežat, budem streliat bez predupreždenija“ (rus. - „Į bandančias pabėgti, šausime be įspėjimo“).
Tačiau lietuvės guodėsi malda, paslapčiomis švęstomis brangiomis tautinėmis šventėmis (Kūčios, Velykos ir t.t.), mintimis apie grįžimą į Lietuvą, o kartais ir geri žmonės ištiesdavo pagalbos ranką.

 

Viltis – darbas valgykloje
Nežinia, ar būtų pavykę ir Veronikai gyvai ištrūkti iš Vorkutos, jeigu nebūtų sutikusi gerų žmonių. Kai nusilpusi nuo alinančio darbo plytų gamykloje ji pateko į lagerio ligoninę, gydytoja pareiškė: „Jums negalima dirbti tokių sunkių darbų“, tačiau ar beteisė ir bejėgė kalinė galėjo pakeisti savo likimą. Tai išgirdusi lagerio viršininkė kalinės pasigailėjo ir pervedė dirbti į valgyklą. „Štai tada švystelėjo viltis, kad gyvensiu“, - sublizga V.Kriaučiūnienės akyse ašaros.

 

Kraštiečių jausmai suliepsnojo lageryje
Po Stalino mirties Vorkutoje režimas kiek sušvelnėjo, ir kaliniai galėjo gauti siuntinius iš Lietuvos (nors prižiūrėtojai juos gerokai iškrėsdavo), susitikti su kitais kaliniais iš kitų lagerių. Po aštuonerių metų nesimatymo lageryje Veronika susitiko ir savo žemietį iš tos pačios mokyklos Stasį Kriaučiūną, kuris merginai jau tuomet buvo kritęs į akį. Jis buvo sučiuptas ir įkalintas už dalyvavimą partizanų kovose. Kaip susitiko Veronika su Stasiu, taip ir nebesiskyrė. Susituokė čia pat, Vorkutoje, susilaukė sūnaus Rimanto, o kai jau buvo reabilituoti, Stasys dar nusprendė kurį laiką padirbėti anglių šachtose, kad užsidirbtų pinigų grįžimui į Lietuvą. Tas sprendimas buvo lemtingas – jaunas vyras žuvo šachtoje. Jį palaidojo Vorkutos kapinėse, o jauna našlė su mažu sūneliu grįžo į Lietuvą, kur teko iš naujo kabintis į gyvenimą, jau suaugusiai baigti vidurinę mokyklą, po to – medicinos mokyklą, rūpintis sūnumi.

 

Sulaukė ir laisvos Lietuvos
Pasak V.Kriaučiūnienės, ir išsvajotoje Lietuvoje ne kartą pagalbos ranką ištiesė geri žmonės. Likimas suvedė ir su antruoju vyru šviesiu žmogumi Antanu Kibicku (a.a.), su kuriuo santarvėje gyveno net 38 metus. O koks džiaugsmas buvo, kai Lietuva pagaliau tapo laisva! V.Kriaučiūnienės brolis po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, o pati Veronika nemažai savo nuotraukų ir atsiminimų perdavė šiuos duomenis kaupiančiai komisijai, kad susistemintų ir išsaugotų ateities kartoms. Nors, pasak V.Kriaučiūnienės, kas to nepatyrė, tam sunku visa tai įsivaizduoti, o kas patyrė – tam ir pasakoti nereikia.

Irena POŽĖLIENĖ