Praslinko 525 metai, kai pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Švenčionių vardas. Tai - solidus amžius. Miesto įsikūrimas ar įkūrimas tiksliai nežinomas. Rašytiniai šaltiniai, tyrinėtojų prielaidos Švenčionis kaip valsčiaus pradžią nukelia į 13-14 amžių.

Kunigaikštis Vytautas Švenčionyse turėjo dvarą, į kurį atvykdavo medžioti. Čia jo valia 1414 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia, apgyvendinti į nelaisvę paimti totoriai, kurie turėję žemės, mečetę, kapines.

1486 m. Lietuvos Metrikoje pirmą kartą minimas Švenčionių miestelis. 16 a. Švenčionys ir jo apylinkės priklausė didikams Goštautams. Miestelyje jau buvo audimo, pakinktų siuvimo, odos apdirbimo dirbtuvių. Tuo laikotarpiu Švenčionys įėjo į Ašmenos pavieto sudėtį, o miestelis - vienas iš trijų šio pavieto žemės teismo centrų. Švenčionyse kryžiavosi strateginiai, prekybos ir karo keliai. Tad ši vietovė išgyveno pakilimų, nuosmukių, niokojimų padarinius. Šiaurės karo (1700-1721 m.) dalyvių kariuomenių veiksmai sukėlė badą, marą. Smuko prekyba, amatai. Nuosmukiui įveikti Vilniaus tijūnas J.Tiškevičius kreipėsi prašymu į Lenkijos karalių ir Lietuvos kunigaikštį Augustą II. 1724 m. Švenčionims buvo suteikta privilegija ir leista rengti trijų dienų prekymečius, o turgus kiekvieną sekmadienį. Tokiu būdu Švenčionys įgijo miestelio statusą, tačiau miestelėnai liko dvaro baudžiauninkų padėtyje. 1785 m. balandžio 25 d. gaisro raporte pateikta duomenų: „Iki gaisro buvo apmokestinti 462 miestelėnai, iš jų 313 liko padegėliai. Kai kurių padegėlių turto nuostoliai buvo įvertinti net keliolika tūkstančių zlotų“. (Archyviniai duomenys). Vadinasi, miestelyje būta turtingų ir verslių žmonių. Po gaisro praėjus penkiems metams buvo įsteigtas Užnerio pavietas su centru Švenčionyse. Po 1795 m. įvykusio paskutinio Žečpospolitos padalijimo Lietuva ir Švenčionių kraštas tapo priklausomi carinei Rusijai. Švenčionių dvarą ir miestelį toliau valdė tijūnai Tiškevičiai. Pasunkėjo baudžiauninkų ir miestelėnų dalia, o ypač slėgė pečius rekrūtų tarnyba. 1800 m. Valdantysis Senatas leido Užnerio paviete, Švenčionyse, steigti rotušę. Taip Švenčionių miestelis pakilo į miesto rangą. Rotušė rėmėsi Magdeburgo teise, sprendė civilinio ir baudžiamojo pobūdžio bylas, tvarkė miesto ūkinius reikalus. 1812m. prasidėjo Napoleono žygis į Rusiją. Iš Vilniaus per Švenčionis į Sankt-Peterburgą važiavo caras Aleksandras I, o su juo traukėsi ir Rusijos kariuomenė. Napoleonas Švenčionyse priėmė savo kariuomenės paradą. Jo žygis nepateisino švenčioniškių vilčių ištrūkti iš Rusijos priespaudos, atkurti LDK. Po šio karo mieste liko daug apleistų, sugriautų pastatų. Nusmuko žemės ūkis ir prasidėjo badas. 1831 m. nesėkmingas sukilimas Švenčionyse pakeitė gyventojų tautinę ir konfesinę sudėtį. Čia daugėjo rusų valdininkų, padidinta ir karinė įgula. Jų poreikiams tenkinti pastatyta ir cerkvė. Po 1963 m. sukilimo ir žlugus baudžiavai Švenčionių miestas galutinai atskirtas nuo dvaro. Vietoje ribotų rotušės galių buvo įsteigta neluominė miesto dūma. Tikrovėje plačius įgaliojimus ir baudžiamąsias galias turėjo miesto ir apskrities viršininko valdyba. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo miestas liko ryškiai militarizuotas: čia buvo kareivinės, kalėjimas, karo ligoninė. Po baudžiavos panaikinimo spartėjo ekonominiai, prekybiniai santykiai. Švenčionių miestas augo, didėjo buvo apie septynis tūkstančius gyventojų. Kita vertus miesto augimą skatino naujų fabrikų, gamyklų atsiradimas ir geležinkelis.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Švenčionys buvo pafrontės miestas.

Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė

Nadežda SPIRIDONOVIENĖ

(Tęsinys kitame numeryje)