Beveik prieš 500 metų Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose 1522 metais įrašyta Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia. 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima jau sena, begriūvanti Labanoro bažnyčia, kurioje kabo stebuklingu laikomas Marijos Sopulingosios paveikslas. 1798 m. pirmoji Labanoro bažnyčia sudegė.

Dabar mes, ko gero, sunkiai įsivaizduojame Labanorą be bažnyčios. Matyt, panašiai galvojo ir mūsų protėviai, nes per porą metų, 1818-1820 metais, Labanore klebono Jono Dargevičiaus iniciatyva ir parapijiečių lėšomis buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri išstovėjo iki 21 amžiaus, o tiksliau – iki 2009 m. gruodžio 21-osios, kai iškart po vidurnakčio bažnyčia visiškai sudegė. Liko tik varpinė, kuri, kaip manoma, pastatyta 19-ajame amžiuje. Sudegė ir kultūros vertybėmis pripažinti daiktai, paveikslai. Liūdniausia, kad tų pačių 2009-ųjų vasarą buvo baigta bažnyčios restauracija, kainavusi daugiau nei 800 tūkst. litų.

Liaudies išmintis byloja: „Vagis praeina – sienos lieka, ugnis praeina – lieka tik degėsiai.“ Ankstų 2009 m. gruodžio 21 d. rytą nuvažiavęs į Labanorą pamačiau už širdies griebiantį vaizdą: dar rūko suanglėję bažnyčios rąstai, altoriaus vietoje žiojėjo duobė, braukdami ašaras stovėjo žmonės, kurių dauguma, matyt, galvojo ne apie sudegusią jų taip mylimą bažnyčią, bet ir apie tai, kad nauja bažnyčia Labanore vargu ar bus. Tiesa, tą rytą sutikau, ko gero, tada vienintelius du optimistus – Labanoro seniūną Vincą Jusį ir Labanoro parapijos kleboną Jurgį Kazlauską, kurie į mano retorinį klausimą, ar bus Labanore pastatyta nauja bažnyčia, atsakė trumpai ir vyriškai: „Bus. Be bažnyčios Labanorą tiesiog sunku įsivaizduoti“.

Tuos pačius žodžius ir tikėjimą, kad su Dievo ir žmonių pagalba Labanoro bažnyčia bus atstatyta, o tiksliau – pastatyta nauja, išgirdau ir vykusio pasitarimo, kuriam vadovavo Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, metu. Visi tą dieną gerai suprato, kad laukia ekstremalių išbandymų metai, nes bažnyčiai pastatyti reikia daug lėšų, medienos. Matyt, viskas buvo daroma su Dievo pagalba, o gal Švč. Mergelės Marijos globos dėka, bet palengva prasidėjo darbai.

Prisimenu visuotines talkas, kurių metu buvo valoma bažnyčios teritorija nuo degėsių, kai žmonės rankomis perkratė pelenus, surinkdami tas šventas buvusios šventovės relikvijas, o tiksliau – kas iš jų liko. O liko nedaug. Ta pirma talka parodė žmonių ryžtą, troškimą pastatyti Labanore naują bažnyčią. Aukotojų buvo daug, aukojo žmonės, organizacijos, parėmė Lietuvos Vyriausybė, Švenčionių r. savivaldybė. Labanoro bažnyčia lyg feniksas, turėjęs stebuklingų galių kartą per 500 metų lizde sudegti ir vėl iš pelenų atgimti, pradėjo kilti iš pelenų, buvo parengtas projektas, sutvarkyti pamatai, o 2010 metų gegužės 8 d. po pradedamos statyti naujos bažnyčios būsimo altoriaus pamatais įmūryta simbolinė kapsulė su laišku ateities kartoms. Tai buvo dar vienas žingsnis į bažnyčios atgimimą. Kiek džiaugsmo visiems sukėlė pirmas padėtas vainikas, o po jo ir kiti. Kol vyko statybos darbai, tikintieji meldėsi įrengtoje koplytėlėje, o per pirmąją Labanorinę po bažnyčios gaisro šv. Mišios buvo aukojamos aikštelėje prie bažnyčios. Žmonių susirinko labai daug, bet dar daugiau jų susirinko po metų, kai 2011 m. rugsėjo 10 d. buvo pašventinta jau pastatyta naujoji bažnyčia. Sunku net patikėti tuo, kad per nepilnus dvejus metus būtų galima pastatyti naują bažnyčią, nes teko įveikti begalę įvairiausių kliūčių. Senajai bažnyčiai, kuri buvo kultūros paveldo objektas, bei joje buvusiems kultūros paveldo objektams Kultūros paveldo departamentas nesumažino savo apribojimų. Teko su jais derinti projektą, teko ir naująją bažnyčią statyti medinę, nors, ko gero, pigiau buvo galima pastatyti iš šiuolaikinių medžiagų, bet buvo taip, kaip buvo, o, nepaisant visų kliūčių, nauja bažnyčia Labanore buvo pastatyta ir, kaip jau minėjau, 2011 m. rugsėjo 10 d. buvo pašventinta. Ją pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, kuris taipogi dėjo daug pastangų, kad Labanore iškiltų nauja bažnyčia. Pašventinus bažnyčią, buvo pašventintas ir naujasis bažnyčios altorius, kurį padarė meistrai Hendrikas Ratautas ir Darius Gotautas Vaišvila, o centriniame altoriuje buvo patalpintas dailininkės Margaritos Čepukienės išsiuvinėtas Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Šv. Mišių, aukojamų naujoje bažnyčioje, metu tikintieji vėl braukė ašaras, tik šį kartą jau džiaugsmo. Ir po bažnyčios pašventinimo darbai nesustojo. Pasinaudojus programos LEADER+ parama, buvo sutvarkytas šventorius, įrengtas apšvietimas, sutvarkyta aikštė priešais bažnyčią. Kiek vėliau atsirado ir šoniniai altoriai, suolai.

Nauja Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, lyg feniksas pakilusi iš pelenų, pradėjo skaičiuoti savo laiką. Čia jau pakrikštytas pirmas vaikas, sutuokta pirmoji jaunavedžių pora, o svarbiausia tegul ir nedidelės parapijos tikintieji vėl turi savo bažnyčią, savo maldos namus.

Algis JAKŠTAS