Mes turime 89 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2649
mod_vvisit_counterŠią savaitę:26797
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:26797

Verbų arba Palmių sekmadienis

2019 m. balandžio 13 d., šeštadienis Nr.28 (1848)

Sekmadienis prieš Velykas yra vadinamas Verbų arba Palmių sekmadieniu. Tą dieną žmonės į bažnyčias atsineša verbų šakeles, kurios būna išpuoštos įvairiais augalais.

Paprastai dauguma žmonių ateina, kad kunigas pašventintų jų atsineštas verbas. Taip pat žmonės linkę suteikti joms kažkokių ypatingų galių, kaip pavyzdžiui žadinimas ir suteikimas gyvybės, pavasario prikėlimas, apsauga nuo perkūno. Šie dalykai kyla iš pagoniškos pasaulėžiūros ir nieko bendro neturi su krikščioniška žinia.

Palmių (Verbų) sekmadienio šventimas bažnyčioje yra pakankamai senas ir siekia IV-V amžių. Kas tai yra? Palmių sekmadienio įvykį randame labai išsamiai ir vaizdžiai aprašytą Biblijoje. Čia pasakojama, kad „mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mato 21, 6-9).

Kaip matome, tai žmonės tomis šakelėmis sveikina jojantį Kristų. Kitaip sakant, jie išreiškia džiaugsmą ir pritarimą, kurio yra perpildytos jų širdys. Tai nėra šiaip sau sveikinimas. Visa ši procesija yra orientuota į naujojo karaliaus atėjimą. Visi šie gestai rodo, kad Jėzus yra naujasis karalius, kuris atjojo užimti jam priklausančio sosto.

Kita svarbi detalė – žmonių lūkesčiai. Jeruzalė buvo okupuota Romos imperijos. Ir žmonėse esantis troškimas išsilaisvinti ir būti savarankiška karalyste yra susijęs su skelbtojo mesijo atėjimu. Todėl ir čia tikimasi, kad Jėzus, būdamas mesiju, išvaduos juos iš Romos imperijos gniaužtų ir atkurs Izraelio karalystę.

Tačiau tas lauktas išvadavimas, atpirkimas, išgelbėjimas neįvyksta taip, kaip žmonės tikėjosi. Užuot atsisėdęs į karaliaus Dovydo sostą, jis pasirenka „kryžiaus sostą“. Užuot kalaviju išvadavęs visą tautą iš Romos imperijos, jis išlaisvina kiekvieną žmogų iš nuodėmės gniaužtų.

Dievo planas yra neįprastas, bet labai veiksmingas. Todėl ir mes, eidami su verbų šakelėmis, sveikinkime Jėzų, kaip savo asmeninį gelbėtoją iš savo širdžių kalėjimų, nuodėmių, baimių.

Tik nepamirškime, kad ta pati minia, kuri šiandien jam šaukė „Osana“, ryt šauks: „Ant kryžiaus jį!“.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS