Mes turime 450 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4598
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14785
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90815
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Neužtenka vien tik džiaugtis gamta - svarbu ugdyti norą ją pažinti ir saugoti

2012 m. birželio 20 d.,trečiadienis Nr.47 (1190)

Rytų Aukštaitija – žėrinčių ežerų ir upių, šviesių pušynų ir kalvų kraštas, traukiantis dažno poilsiautojo akį bei suteikiantis puikią progą ne tik pailsėti, bet ir pažinti, atrasti, pajausti... Ypatingas ir nepakartojamas šio gilią praeitį menančio krašto gamtos grožis tampa atgaiva rutinos nualintam žmogui, vis ieškančiam kažko nauja... Tačiau siekiant išsamaus aplinkos pažinimo, tenka ieškoti būdo, išreikšto atitinkama forma, papildyto profesionaliai suteiktomis žiniomis ir pan.

Dar praėjusių metų spalio mėnesį buvusios Reškutėnų mokyklos pastate duris atvėrė Gamtos klasė, kurią inicijuojant Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai bei Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centrui, įrengė šio parko gamtos skyriaus specialistai. Todėl visi besidomintys gamta ir jos paslaptimis, o ypač mokiniai, ja gali pasinaudoti, siekdami įgyti ekologijos žinių. Gamtos klasės sienose nupieštos įvairių tipų buveinių panoramos: lapuočių ir spygliuočių miškai, aukštapelkė su ežerėliais, ežeras, pieva... Buveinės „apgyvendintos“ tik joms būdingomis, specifinėmis rūšimis. Čia galima rasti ir turtingą drugių kolekciją, ir įvairių gyvūnų iškamšas, ir teminius fotonuotraukų stendus, kuriuose atsispindi Aukštaitijos parko įvairovė: grybai, augalai, paukščiai, drugiai, vabalai, varliagyviai, ropliai... O juk visa tai gali puikiai pasitarnauti ne tik užklydusiam žingeidžiam lankytojui, bet ir bendrojo lavinimo mokyklų mokytojams netradiciškai organizuojant gamtos pažinimo, biologijos ar kitų dalykų pamokas. Ir ši Gamtos klasė – ne vienintelė priemonė, skirta įdomiau ir turiningiau perteikti žinias mokiniams – visai šalia gamtiniu požiūriu svarbūs objektai: Žemaitiškės pievos ir Kretuono ežeras su Paukščių sala - ornitologinis draustinis. Be to, tokia ypatinga aplinka tinka ne tik formaliajam, bet ir neformaliajam ugdymui realizuoti: pažintinių veiklų renginiams, ekskursijoms, ekspedicijoms, stovykloms ir pan. Tam pritaria ir Aukštaitijos NP ekologai tvirtindami, kad galimos veiklos neturėtų apsiriboti vien tik Gamtos klasės ekspozicijose vaizdžiai, spalvingai pateikta faktine medžiaga, nes tiesiog būtina išnaudoti turtingą Reškutėnų gamtinę aplinką: čia juk yra puikios sąlygos stebėti paukščius jų natūralioje gyvenamojoje aplinkoje, pažinti augalus, užsiimti gamtai naudingais praktiniais darbais puoselėjant viltį, kad toks betarpiškas bendravimas su gamta ugdys atsakingą ir aplinkai neabejingą žmogų, nes vargu, ar galima tinkamai pasirūpinti tuo, ko nepažįsti, nematei, nežinai ar nepalietei...

Besirūpindamas turiningu augančios kartos laisvalaikio organizavimu bei skatindamas domėjimąsi gamta, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras š. m. liepos 1-10 d. organizuoja ekologinę-gamtosauginę stovyklą „Pažink ir saugok“, kviesdamas joje pailsėti 9-17 m. amžiaus vaikus bei jaunimą. Jos metu stovyklautojai ne tik pailsės, bet ir pasitelkę įvairius keliavimo būdus (pėsčiomis, dviračiais, valtimis ar baidarėmis, autobusu), susitiks su Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų gamtos specialistais, kurie skaitys paskaitas, ves ekskursijas gamtoje, organizuos praktinius užsiėmimus, mokys ne tik stebėti ir pažinti paslapčių kupiną gamtos pasaulį, bet ir mokytis spręsti ekologines, gamtosaugines problemas. Į šios stovyklos programą yra įtraukti ir Reškutėnų gamtinės aplinkos objektai, su kuriais atvykusieji turės galimybę artimiau susipažinti. Todėl visus tuos, kurie nori įdomiai, netradiciškai praleisti dalį vasaros atostogų ir, svarbiausia, yra neabejingi gamtai, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras kviečia pasinaudoti puikia proga praleisti gražų laiką gamtos ir draugų apsuptyje. Išsamesnę informaciją apie šios stovyklą programą galima rasti internetinėje svetainėje www.kaltanenai.eu skyrelyje Stovyklos.

Reikėtų akcentuoti, jog Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, vykdydamas įvairias veiklas, nuolat skyrė dėmesį gamtos pažinimui bei gamtosauginiam ugdymui: į įvairius renginius buvo integruojamos Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos skyriaus specialistų skaitomos paskaitos gamtos pažinimo bei jo išsaugojimo temomis, organizuojami pažintinės veiklos renginiai bei konkursai gamtine tematika. Šiais metais nuo kovo 20 d. iki balandžio 20 d. Centras organizavo piešinių, fotografijų ir literatūrinių kūrinių konkursus, skirtus Europos vandens metams. Norėdami supažindinti su augančios kartos požiūrį į supančią aplinką ir jos problemas atskleidžiančiomis mintimis bei parodyti, kokią teigiamą įtaką jaunimo mąstymui gali padaryti harmoningo ryšio su gamta pajautimas, kaip įrodymą Centro specialistai pateikia laureatės, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos 2a klasės mokinės Evelinos Mamiūnaitės kūrinį, laimėjusį pirmą vietą literatūrinių kūrinių konkurse „Pažvelk į vandens lašą ir tu pamatysi visą pasaulį (romėnų patarlė)“ - esė ,,Stebuklingas vandens lašas“, siūlydami su juo artimiau susipažinti.

 

Stebuklingas vandens lašas

„Vanduo! Tu neturi nei skonio, nei kvapo, nei spalvos, tavęs neįmanoma aprašyti, tavimi mėgaujasi nežinodami, kas tu toks. Negalima pasakyti, kad tu reikalingas gyvenimui, tu - pats gyvenimas... Tu pats didžiausias turtas pasaulyje!“ – sakė Antuanas de Sent-Egziuperi. Rašytojo žodžiai skamba kaip himnas vandeniui. O štai Biblijoje sakoma, kad Dievas septynias dienas kūrė pasaulį. Norėdamas, kad jame įsiviešpatautų gyvybė, atskyrė sausumą nuo vandens, žemę užliejo neapsakomo mėlynumo vandenynais. Melsvas kilimas žadėjo gyvybę ne tik besikuriančiam vandens pasauliui, gyvūnijai, bet ir žmogui. Kai ant žemės paviršiaus jau mirguliavo ir žėravo nuostabiomis spalvomis vandenynai, kai jie jau brandino naująjį pasaulį, kuriame knibždėte knibždėjo vandens karalystės gyventojų, savo koją ant nelygaus žemės paviršiaus pastatė žmogus. Jis tiesė savo delnus į mėlynuojančią palaimą, kuri suteikė atgaivą jo kūnui ir sielai. Atrodė, kad žmogus ragavo paties tikriausio Gyvybės šaltinio vandens...

Gera grožėtis mėlyna spalva išmargintais žemės lopinėliais. Vieni didesni – bangomis pasidabinusios jūros, vandenynai, kiti mažesni, primenantys žemės perlus – ežerai ir upės. Koks nuostabus jausmas užlieja žiūrint į vandens karalystę! Tarsi brangakmeniais pasidabinusioms žuvelėms vanduo – kaip oras, kuriuo kvėpuojame, o iš nežinomų tolių atskridusiems laibasnapiams narūnėliams – tarsi padangė, kuria mėgaujasi sausumos skraiduoliai. Plaukiojant valtele, galima teliuškuoti rankomis vandenį, dairytis į „baltesnes už balčiausią sniegą“, anot poeto K.Binkio, lelijas, net paliesti jas, grožėtis vėjo siūbuojamomis atkakliosiomis, dar Ezopo aprašytomis nendrėmis. Jos tarsi vandens karalystės gynybinė siena, sauganti nuo įvairiausių pavojų.

Visa gyvūnija ir augalija yra priklausoma nuo vandens. Štai linksmai netoli kranto pliuškenasi antys, dideliais tarsi vėduoklės sparnais plasnoja gulbės, o kai jos plaukia, rodos, tiesiog susilieja su vandeniu... Ant lelijų lapų smagiai šokuoja varlytės, ant ajerų supasi laumžirgiai. O koks paslaptingas bebrų pasaulis, nuostabą kelia jų pastatytos užtvankos, namai kaip požeminės tvirtovės. Galima pamanyti, kad šiems gyvūnams nieko nėra svarbiau už teliuškavimąsi plačiomis uodegomis vandenyje. Iš po kiekvieno vandens išauginto augalo kyšo mažyčių vabalėlių kojelės. Stebiu, kaip pro ilgus nendrių lapus į dienos šviesą išnyra vandens čiuožikas ir tarsi grakščiausias šokėjas nučiuožia į ežero vidurį. Veide atsiranda šypsena, suprantu, kaip gera, kai esi savo pasaulyje, gali jaustis saugus ir laisvas...

Kaip gražu, kai palyja lietus... Maži lašeliai krisdami iš dangaus užpildo tuštumą ežerų ir upių krantuose. Biblijoje sakoma: „Viešpats ateis, kaip ankstyvasis ir vėlyvasis lietus į žemę...“. Jo atėjimas ir yra lietus, kuris prikelia ir atgaivina gamtą naujam gyvenimui. Ištroškusiai žemei jis kaip stebuklas – kiekvienas augalėlis tarsi nusijuokia, uždainuoja, įgauna jėgų. Kartais išeidamas lietus palieka gražų pėdsaką dangaus skliaute – vaivorykštę. Kai ji suspindi įvairiomis spalvomis, gimsta eilėraščiai, poemos, nenusakomas jausmas užplūsta ne vieno jautresnio žmogaus širdį. V.Krėvės apsakymo „Skerdžius“ veikėjas panteistas Lapinas tiki, kad vaivorykštę sukūrė laumės. Ji žmonių dar ir dabar kartais vadinama laumės juosta. Nenuostabu – juk tokia marga...

Vienas vandens lašas gali išgelbėti mažytį augalėlį ar pagirdyti ištroškusį gyvūnėlį. Milijonai lašelių palaiko visų gyvybę. Kai karštos vasaros rytą sužvilga rasa ant pievų, ramiau atsikvepiu – žolytės atsigėrė, jos augs, nežus. Vabalėliai gurkšnoja ir kraipo ūsus, džiaugiasi šia laime. Vandens lašas atgaivina ir sielą. Nenusakomas grožis, neaprėpiamos platybės gydo širdies žaizdas, padeda užsimiršti, nusiraminti. Didysis tautos dainius Maironis rašė: „Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!/ Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų/ Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,/ Nes per amžius plačių nenutildai bangų...“. Nerimstanti žmogaus siela ir jūros platybė... Taiklesnį sugretinimą vargu ar berastume. Tas mažytis stebuklingas vandens lašas...

Danutė RASTENIENĖ
Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro metodininkė

 

 
Reklaminis skydelis