Mes turime 147 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:696
mod_vvisit_counterŠią savaitę:3419
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:55707
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ko reikia žmogui, kad liktų Lietuvoje?

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis Nr. 38 (1085)

Apie tai buvo diskutuojama Ekonomistų klubo surengtoje konferencijoje, kuri vyko Rokiškio rajono savivaldybėje. Žinomi ekonomistai prof. Kazimiera Prunskienė ir dr. Kęstutis Zaborskas bei Aukštaitijos regiono savivaldybių vadovai aptarė situaciją šalyje ir regione, perspektyvas, dalinosi patirtimi, siūlė, kaip efektyviau spręsti šio regiono, turinčio didelį vystymosi potencialą, problemas, jį geriau išnaudojant.

Konferencijoje dalyvavo Švenčionių rajono mero pavaduotoja Raja Krupenina ir mero patarėja Audronė Linkuvienė.

 

Žemė dirvonuoja, artojų lieka vis mažiau...
Profesorė Kazimiera Prunskienė kalbą pradėjo nuo to, kas bado akis daugeliui mūsų – apleistos žemės. Ir važiuodama į konferencija ji mačiusi ištisus apleistus plotus, virtusius brūzgynais. Yra tokių žemių visoje Lietuvoje. Sunku prognozuoti jų likimą ateityje – jeigu jau niekas tos žemės nedirbo dar tada, kai buvo neužleista, tai kas besiims dabar.

Vertėtų pridurti, kad tie, kurie gal ir galėtų, darbuojasi, gaila, ne Lietuvos laukuose, o apie realią emigraciją, kaip paaiškėjo, šalyje praktiškai nėra duomenų, juolab analizės. Tik po gyventojų surašymo šis tas ima ryškėti, ir tai kelia didelių abejonių. Kas bent kiek smalsesnis ir bandė skaičiuoti, tai suskaičiavo 2,7 mln. gyventojų (prie susirašiusių elektroniniu būdu pridėjus surašinėtojų aplankytus). Kad ir kaip kruopščiai surašinėtojai ieškojo gyventojų (už kiekvieną surašytą jiems juk moka), po jų valdžios skaičiuotojai netikėtai iš kažkur pažėrė dar apie 200 tūkst. Statistikos departamentas suskaičiuotus mus skaičiuos dar dvejus metus, iki 2013 metų. Nieks nesiima spėlioti, kiek dar Lietuvoje nebeliks žmonių per tuos dvejus metus. Žmonės sensta, jaunimo nelieka, o tuo tarpu reikia gyventi ir spręsti sudėtingus uždavinius.

„Ko reikia žmogui, kad liktų Lietuvoje? - klausė Švenčionių rajono mero pavaduotoja Raja Krupenina ir čia pat atsakė: - Trijų dalykų: darbo, saugios aplinkos ir kultūros, pramogų“. Viso to negavę žmonės išvažiuoja, šalis nyksta.

 

Krizės „ratilai“

Pasak prof. K.Prunskienės, krizė palietė ne tik šalies finansus, bet ir kiekvieną regioną. Ne visi ir kaime jau verčiasi žemės ūkiu, kuris gauna ES paramą – išmokas, nors, K.Prunskienės teigimu, ir nepakankamo dydžio. Jai pritarė konferencijoje dalyvavęs ekonomistas dr. Kęstutis Zaborskas, pabrėžęs, kad Aukštaitijos regiono žemės nepasižymi derlingumu, skirtingai nuo Vidurio Lietuvos, todėl ateityje būtina įvertinti šiuos ypatumus ir siekti didesnės paramos už nenašias žemes. Keletą metų kaimo vietovėse skatinama kitų veiklų plėtra, kad kaimo gyventojai gautų papildomų pajamų arba kompensuotų prarastas pajamas atsisakius žemės ūkio veiklos. Štai šią sritį krizė paveikė skaudžiai. Nemažai gyventojų, ypač Aukštaitijoje, ėmėsi kaimo turizmo. Tuo tarpu Rokiškio savivaldybės atstovas skundėsi, kad analizė parodė, jog didžiausi turistų srautai (70 proc.) nukreipiami į didžiuosius miestus ir pajūrį. Tiesa, pasiūlymų, kaip nukreipti tuos srautus į kaimą, nenuskambėjo, bet vis dėlto belieka manyti, kad ministerijų ir departamentų lygiu regioninė politika visiškai neegzistuoja, nors daug metų ir ne viena Seimo kadencija apie ją gražiai kalbėjo. Sunkiai besiverčiančios kaimo turizmo sodybos šiandieną liko vienos su savo problemomis. O ir reiklesniam turistui jos, pasirodo, nelabai tinkamos...

 

Yra turistų, nėra kur apgyvendinti

Profesorė Kazimiera Prunskienė asmeninių ryšių pagalba toliau tiesia prekybos ir turizmo kelius su Rusija. Patinka tai kam ar nepatinka. Pasak jos, pradžioje laukėme, kad Lietuvą užplūs turistai iš Vakarų ir atveš mums milijonus. Dabar jau galime nuvyti į šalį iliuzijas ir pripažinti, kad to nebus. Vokiečiai mėgsta mūsų pajūrį, dar vakariečiai aplanko sostinę, galbūt pavieniai poilsiautojai pasiekia ir provinciją, bet gan dažnai su savo namukais ant ratų. Tad reikia mylėti tuos turistus, kuriems esame įdomūs, kurie čia važiuoja. Sakoma, Rusija neaprėpiama, turistų srautams šis posakis taip pat tinka. Pernai Kaltanėnuose poilsiavo šeimos iš Solnečnogorsko srities, su kuriuo mūsų savivaldybė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį, o prof. K.Prunskienę sieja asmeniniai ryšiai. Solnečnogorsko rajono valdžia pernai buvo skyrusi 200 kelialapių savo neturtingoms šeimoms, daugiausia motinoms su vaikais. Poilsis jiems labai patiko. Šiai vasarai vėlgi profesorės rūpesčiu buvo skirta keliskart daugiau tokių poilsinių kelialapių. Ir paaiškėjo, kad tiek turistų apgyvendinti mūsų krašte labai sunku - nėra tinkamų turizmo sodybų, nes reikalavimai aukšti. Prieš siųsdami šeimas su vaikais poilsiauti, Solnečnogorsko srities atstovai atvyksta apžiūrėti patalpų. Reikalaujama, kad kiekviename kambaryje būtų dušai ir tualetai, geras susisiekimas, galimybė apgyvendinti didesnį skaičių žmonių. Svečiams apgyvendinti tinka Kaltanėnuose esanti „Prie Žeimenos“, šiaip ne taip pavyko surasti dar vieną tinkamą sodybą Ignalinos rajone, dvi – Molėtų, galbūt dar atsiras aplinkiniuose rajonuose.

 

Maisto sektoriaus gamyba auga

Nepaisant krizės, šimtų hektarų brūzgynais virtusios apleistos žemės, pagal eksportą maisto sektorius – vienas pirmaujančių ir sudaro 20 proc. bendrojo eksporto. Pastebima, kad Kinija, Pietų Amerika ir kai kurios Azijos šalys ima vartoti daugiau, produktų poreikis didėja. Be to, žemės ūkis iš perteklinės produkcijos pereina į energijos nešėjų lygį - ėmė skverbtis į energetikos sektorių su energiniais augalais. Prof. K.Prunskienė pabrėžė, kad visa tai faktiškai grindžia poziciją 2014-2020 m. ES strategijai ir turi joje atsispindėti, o iki tol – žinoma, nacionalinėje. Turime išsiderėti sau kuo palankesnes sąlygas, nes to nepadarius, anot ekonomisto dr. K.Zaborsko, 7-mečio klaidas taisyti būtų labai sunku.

 

Dėl paramos teks pakovoti

Jau kitąmet suaktyvėjus dialogui tarp šalių, gali būti apsispręsta, kokiu lygiu bus remiamas žemės ūkis, maisto sektorius, kokie faktoriai tai lems – konkurencingumo, maisto saugumo ir kt. Visa tai turi būti atsakingai išdiskutuota matant tarptautinį kontekstą, ir tai gali apspręsti net atominės energetikos likimą – koks bus energetinių resursų poreikis ir kokią dalį galės pakeisti saugi alternatyvi bioenergetika, kurios kiekis priklausys nuo paramos dydžio.

Pasak prof. K.Prunskienės, 2014-2020 m. laikotarpiui reikia gerai pasiruošti. Nereikia turėti iliuzijų, kad būsimas naujai išrinktas Seimas ims iš karto ir įeis į vėžes, o laukia nelengvos derybos, gal net kova siekiant, kad ES politika ateinančiu laikotarpiu dar liktų bendroji, ne kiekviena šalis – kaip sau nori.

Naujasis laikotarpis prasidės gerokai pasikeitusiomis sąlygomis. Krizė sukrėtė solidarumą ir draugišką nusiteikimą, dabar visoms šalims nelengva. Didžiosios šalys donorės pasisako, kad nuo 2014 m. kiekviena šalis pasirūpintų pati savimi. Suprantama, tų šalių žmonės, patys patiriantys sunkumų, spaudžia savo šalių vadovus, o jie juk siekia savo žmonių palankumo. Tai reiškia, kad Lietuvos žemės ūkis gali netekti ES paramos, nors, pasak K.Prunskienės, jos dabartinis dydis mūsų dar ir netenkina.

Lietuva pirmininkaus ES Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį. Šis pusmetis bus paskutinis, kai bus sudėti taškai naujo septynmečio – 2014-2020 m. – strategijai. Reikėtų ir tuo sumaniai pasinaudoti.

 

Patirties turime

Dėl produkcijos pertekliaus ES buvo skatinama derlingą žemę apželdinti mišku. Kuo derlingesnė žemė apželdinama, tuo didesnės išmokos. „Mums buvo svarbu apželdinti nenašias žemes“, - pasakoja K.Prunskienė. Tada pavyko išsiderėti mums palankų variantą. Ar pavyks šįsyk? Juolab, kad žemdirbiai neteko savo didžiausios užtarėjos, iškovojusios jiems daug lengvatų tuo metu, kai profesorė Kazimiera Prunskienė buvo žemės ūkio ministrė. Šiuo metu ji stengiasi padėti Lietuvai tik kaip visuomenės veikėja.

 

Žemės ūkio ateitį sieja su ES parama

Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, kaip ir daugelis konferencijos dalyvių, mano, kad teigiamus pokyčius galima daryti tik su ES parama. Metinė parama šaliai sudaro 36 milijardus litų, 16 milijardų skiriama žemės ūkiui – perpus išmokoms ir kaimo plėtros priemonėms. Šios lėšos skirtos atskirties mažinimui, bet, kaip pastebėjo, Molėtų meras, kaip jos gali mažinti atskirtį, jeigu nusėda didžiuosiuose miestuose. Čia vėl išryškėja regioninės politikos nebuvimas.

Vis dėlto paramos netekimas šaliai grėstų sudėtingomis pasekmėmis, sutarė konferencijos dalyviai.

 

Irena PAULIUKEVIČIENĖ


 

 
Reklaminis skydelis