Mes turime 302 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:118
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16319
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92349
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Bagira atvedė pasienietį į Antrąjį pasaulinį...

2012 m. gegužės 23 d.,trečiadienis Nr.39 (1182)

- Tarnavau trijose kariuomenėse – rusų, lietuvių ir vokiečių, - su lengva šypsenėle kalba Valerijus, vietinių Pašaminės ir aplinkinių kaimų žmonių sutrumpintai tiesiog Valiumi vadinamas.

Atrodo, vyras niekada nesikarščiuoja, kalba iš lėto, tarytum patvirtindamas poeto Teofilio Tilvyčio žodžius: „Valstietis mūsų yra lėto būdo, jis daug galvoja ir iš lėto juda“. Tai ir dėl tarnybų trijose kariuomenėse, išskirtinė trečioji, mielas skaitytojau, norite – tikėkite, norite – ne. Gal tai tik Valiaus Popovo lėto ir ilgo galvojimo pasekmė?

Kaip ir dauguma pilnametystės sulaukusių vaikinų, taip ir Valių 1982-aisiais pašaukė į sovietų kariuomenę. Tarnavo netoli Maskvos esančioje garbės kuopoje (rota počiotnovo koroula). Prisimena, į šią garbės kuopą dažnai atvykdavo ne tik generolai, bet ir maršalas.
„Atpylęs“ tarnybą, 1984-aisias grįžo į Pašaminę. Vėliau pareiškė norą tarnauti pasienyje. Jaunuolį įdarbino Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Švenčionių užkardoje. Praėjus kažkiek laiko, Valius mielai priėmė vadovybės pasiūlymą – sieną saugoti kartu su šunimi.

Kinologų mokymo centras buvo netoli Vilniaus esančiuose Mickūnuose. Šioje vietovėje ir vyko kinologų mokymo kursai. Laisvu nuo mokymų laiku vyras su jam priskirta vokiečių aviganių veislės kalaite atvykdavo į gimtinę. Kalaitė vardo dar neturėjo. Tad kokį jai vardą duoti?

- Bagira, - pirmoji suskubo „pakrikštyti“ juodą kaip anglis keturkoję Valiaus žmona Audra, šį vardą įsidėmėjusi iš vieno animacinio filmuko. Tame filmuke matytos juodos katės vardą suteikė naujajai augintinei.

Bagira, vokiečių aviganių veislės augintinė, buvo labai dėmesinga ir supratinga. Nors augintinės maitinimui užkarda ir skirdavo maisto, daugiausia tik sausus davinius, Popovų šeima ir nuo šeimyninio stalo negailėdavo Bagirai. Laisvalaikiu visi trys vaikai – Vidas, Dovydas ir Martynas – mielai pažaisdavo su keturkoje. Vienąkart jauniausias iš trijų sūnų – Martyniukas – bežaisdamas Bagirai į ausį skaudžiai įkando, tačiau keturkojė į tai reagavo labai atlaidžiai, net nesuurzgė. Atrodo, vokiečių aviganė buvo gerai perpratusi kiekvieno šeimos nario charakterį.

Pasienio tarnyboje ištikimoji keturkojė – tiesiog nepamainoma pagalbininkė: pirmoji išgirsta įtartiną šlamesį, iš tolo užuodžia pasienio su Baltarusija zonoje šniukštinėjančių šernų būrelius, be didesnių pastangų suranda į pievą numestą pistoletą... Puikiai supranta ir vykdo komandas: „Bagira, bėk!“, „Bagira, grįžk!“. Be specialios komandos niekada dantimis netvers jokio nekviesto atėjūno už gerklės, o tik staigiu šuoliu nutrenks jį nuo kojų ir lauks tolesnės dresuotojo komandos.

Vienąkart Valių kartu su Bagira grįžtantį iš mokymo kursų pastebėjo ligšiol nematyti vyriškiai ir pasiūlė laikiną darbą. Suprantama, tą laikiną darbą atlikti galima tik laisvu nuo pasienio tarnybos laiku.

Taip Valius su Bagira, kaip dabar pats juokauja, atsidūrė vokiečių kariuomenėje. Jei nebūtų Bagiros, tai ir Valius šioje kariuomenėje nebūtų buvęs pageidaujamas.

Į vokiečių kariuomenę Bagira atvedė Valių, kai Antrasis pasaulinis karas jau buvo senokai pasibaigęs, kai iš trėmimų į Aušvicą (Osvencimą), taip pat ir apie Niurnbergo teismo procesą buvo atmintyje išlikę tolimi prisiminimai. Apie to laiko įvykius pagal amerikiečių dramą „Giselos Perl istorija“ buvo kuriamas filmas. Kai kuriuos vaidmenis jame atliko ir lietuvių aktoriai. Tuomet, 2002 m. balandžio 26 d.- gegužės 3 d. savaitraštis „TV Publika“ (su „Respublika“) pirmame puslapyje išspausdino iliustraciją su užrašu „Lietuvių aktorius maitina svetimšaliai“. Iliustracijoje matome mūsų šalies aktorius – Liną Budzeikaitę ir Rimantą Bagdzevičių.

Filmavimosi vieta, kur Valiui su Bagira skirti epizodiniai vaidmenys, - Bezdonių geležinkelio stotelė. Vieta labai paranki: iš Švenčionių į Bezdonis atstumas nedidelis. Tarp kitko, Bezdonių stotelėje matėme ir dalį epizodų iš serialo „Giminės“ (po 20-ies metų).

- Kai vienąkart, apsirengęs vokiečių uniforma, užėjau į vieną Naujosios Vilnios parduotuvę nusipirkti maisto, - prisimena Valius, - pardavėja net žioptelėjo iš nustebimo: iš kur tas „niemčius“ atsirado?

VSAT Švenčionių užkardoje Valius su Bagira ištarnavo ketverius metus. Kai pasienietis išėjo į pensiją (tik ne pagal senatvės amžių), Bagira dar buvo žvali ir tvirta, tik labai prisirišusi prie Valiaus. Gal todėl pasienio vadovybė sutiko į pensiją kartu išleisti ir Bagirą.

Kaip ir anksčiau, Valiaus šeima gyvena Pašaminėje. Bagira taip pat. Dabar jai jau 14 metų. Paseno. Neliko ir ankstesnio žvalumo ir tvirtybės. Pamačiusi nepažįstamą žmogų, tingiai suamsi. Užpakalines kojas vos bepavelka. Norom nenorom primena Brisių iš Jono Biliūno 1906-aisias parašyto labai trumpo ir jautraus apsakymo „Brisiaus galas“.

Prisimena šį apsakymą Valius. Šuo visą laiką ištikimai tarnavo savo šeimininkui. Ir pasenęs norėjo prisigerinti jam: uodegą vizgino, nors per snukį karčios ašaros riedėjo. Brisius nesuprato, kodėl šeimininkas jį už klojimo į pamiškę vedasi. Nesuprato Brisius, kai iš šaudyklės paleistas šūvis jį sopulingai pervėrė, kodėl šeimininkas tekinom bėgo nuo jo. Juk šuo ir mirdamas paskutinį kartą savo šeimininkui norėjo kojas palaižyti...

Ar Brisiaus likimas neištiks Bagiros? Jei ne šautuvo šūviu, tai šiuolaikiniu švelnesniu būdu – užmigdymu amžinai?..

- Ne! Jokiu būdu – ne! – tvirtai apsisprendęs Valius Popovas. – Tegul gyvena, kiek jai gyventi skirta.

Bronius NARKŪNAS
 

 
Reklaminis skydelis