Aš – kaimo mergaitė. Mano tėvai irgi paprasti kaimo žmonės. Nei jie kokių mokslų siekė, nei didelių svajonių turėjo. Aš ir dvi mano seserys nebuvome labai gabios mokslams, todėl tėvai mus spaudė prie ūkio darbų. Man tai netgi patiko. Ypač arkliai. Mėgau ir darže pasikapstyti. Man netgi atrodydavo, kad suleidusi rankas į žemę, tvirtybės iš jos pasisemiu.

Man buvo apie penkiolika metų, kai arklių prižiūrėtoju pradėjo dirbti toks Antanas. Jis buvo gal tik kokiais 2-3 metais už mane vyresnis, bet jau baigęs veterinarijos mokslus. Kadangi Antanas man labai patiko, aš, kur buvus, kur nebuvus, vis prie arklių atsirasdavau.

Kai su Antanu susidraugavome, sužinojau, kad jo tikras vardas Antonas, kad jis rusas, bet visi jį vadina Antanu. Man visa tai tikrai nebuvo labai svarbu. Mane labi ausiai džiugino tai, kad ir jis manimi susidomėjo.

Nuo to laiko beveik visą laisvalaikį mes praleisdavome drauge. Mums abiem patiko tie patys kino filmai, tos pačios dainos, tik dėl vieno dalyko mūsų nuomonės išsiskirdavo: aš mėgau grybauti, bet jokių patiekalų iš grybų nemėgau, o jis atvirkščiai – į mišką ir kojos nekeldavo, o grybų patiekalus valgydavo su didžiausiu malonumu.

Mūsų draugystė tęsėsi apie aštuonetą metų. Man jau buvo per dvidešimt, o jis – dvidešimt šešerių, kai pajutau, jog „prisidraugavome“. Išsigandau, nes nežinojau, kaip šią žinią sutiks Antanas. Pasirodė, kad be reikalo nuogąstavau: jis mane apkabino, išbučiavo ir net apsiverkė. Sakė, kad iš laimės. Tą pačią minutę jis pasiūlė man tekėti už jo. Ir aš, žinoma, tuo labai apsidžiaugiau.

Deja, mano džiaugsmas truko neilgai. Tik iki to laiko, kai naujieną sužinojo jo tėvai. Jie buvo kategoriški – jokių vedybų su kito tikėjimo mergina.

Kai naujiena pasklido po mūsų kaimą, žmonės pasidalino pusiau. Vieni smerkė mane (lyg Antanas „šiame reikale“ būtų visai ne prie ko), kiti – palaikė. Sakė, kad, jei jau taip atsitiko, galėtume susituokti tik Civilinės metrikacijos skyriuje ir to užtektų, kad būsimas vaikelis turėtų abu tėvus. Tokių, kurie sakė, jog nebūtina tuoktis bažnyčioje ar cerkvėje buvo bene dauguma, bet Antano tėvams joks variantas netiko – nereikia tokios marčios ir baigta.

Nors jau buvo nebe „Veronikos laikai“, mano tėvai irgi supyko, kad nešlovę užtraukiau. Kaimas buvo ir yra kaimas, čia ne visi visuotinai priimti dėsniai galioja.

Nepasakosiu, kiek ašarų išliejau, kiek naktų nemiegojau, kiek skaudžių žodžių, tarsi rimbo kirčių, išklausiau, bet pasirinkimo nebuvo: kas jau padaryta, tai ir padaryta...

Mergos su vaiku „šlovė“ mane lydėjo kasdien. Antanas ir jo tėvai pasielgė kitaip – ėmė ir išsikėlė gyventi kitur. Kai pagimdžiau sūnų, jų mūsų kaime jau nebebuvo...

Vaikeliui buvo gal kokie trys mėnesiai, kai manimi susidomėjo prieš kurį laiką į mūsų kaimą atsibastęs vyriškis. Jis man labai nepatiko: gerokai už mane mažesnis, kreivomis kojomis, nevengiantis alkoholio, o dar tinginys. Kai jis man pasipiršo, nė negalvojusi atsisakiau, bet kai tą sužinojo mano tėvai, buvau tiesiog varu išvaryta už jo. (Matai gi, merga su vaiku ir dar renkasi).

Praėjus keletui mėnesių po vestuvių, sužinojau dar vieną neigiamą jo charakterio bruožą – baisus mergininkas (pas mus sakydavo kitaip – babnikas). Namo negrįždavo po keletą dienų, o jei grįždavo girtas, puldavo mane mušti. Tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties. Mušė ir tada, kai laukiausi jo dvynukų. Galvojau, kad vaikams gimus jis pasikeis. Nieko panašaus neįvyko. Skirtumas tik tas, kad tada, gelbėdamasi nuo jo pykčio priepuolių, iš namų bėgdavau jau su vaikais. Šiltuoju metų laiku slėpdavomės daržinėse, šieno kaugėse, kituose ūkio pastatuose. Aš ten netgi patalus buvau nusinešusi, nes aš galėjau bet kur pamiegoti, o vaikams reikėjo nors šiokių tokių patogumų.

Vėlų rudenį ir žiemą glausdavausi pas kaimynus. Žinau, kad jiems įkyrėdavau, bet, suprasdami mano padėtį, jie neatsisakydavo priimti.

Šitokioje įtampoje gyvenau daug metų. Tiesiog nemačiau kitos išeities: namai jo, išeiti neturėjau kur, o ir bijojau, kad bet kur išėjusią jis mane susiras, ir bus dar blogiau.

Kadangi su vaikais visada gyvenome įtampoje, ne tik man, bet ir jiems atsirado sveikatos problemų. Kai vaikus, tuomet jau paaugliško amžiaus, teko paguldyti į ligoninę, gydytojas pasakė, kad, jeigu ir toliau taip gyvensime, sveikatos problemos tik didės. O išeities iš susidariusios padėties nemačiau. Tuo labiau, kad jis puldavo mane ir vaikus ne vien kumščiais (buvo labai stiprus, nesvarbu, kad mažo ūgio), net  peilių ar kirvio griebdavosi, tiesiog būtina buvo sugalvoti kaip apsiginti. Sprendimas atėjo netikėtai...

Vyras grįžo naktį girtut girtutėlis. Vos ne tą pačią akimirką, kai tik pravėrė namų duris, jį pagavo įsiūčio priepuolis. Priežastis buvo labai proziška – sriuba puode ant viryklės ... ataušusi. Pastvėręs kažkokį daiktą, jis įpuolė į kambarį, kuriame miegodavau aš su vaikais (bijojau, kad jei miegosiu kitame kambaryje, galiu neišgirsti ar nepamatyti, kaip jis puls vaikus) ir užsimojo šerti vienam iš sūnų. Tada aš nebeištvėriau. Šokau iš lovos ir kaip sužeista liūtė puoliau jį kumščiais. Jis, žinoma, to nesitikėjo, todėl akimirką stabtelėjo. Vaikai, pamatę, ką aš padariau, irgi šoko iš lovų ir, paėmę tėvą už apykaklės, ėmė purtyti. Aš jų ne tik nestabdžiau, bet ir pati talžiau per veidą, spardžiau, pataikydama į įvairias kūno vietas. Žodžiu, tokiu būdu mes visi trys išliejome per metų metus susikaupusį pyktį, pažeminimą, nuoskaudas...

Po poros dienų kaimynė pasakojo, kad bendradarbių paklaustas, kodėl ant jo kūno šitiek mėlynių, jis aiškinosi, kad ant kažko nugriuvęs, po to dar kažkas ant jo užkrito ir t. t. Mums, žinantiems sumušimų atsiradimo priežastis, juokinga buvo tokių kalbų klausytis, bet neišsidavėme, jog tai mano ir vaikų darbas...

Kai po poros dienų vyras parėjo iš darbo blaivus, mes su vaikais susėdome ir pasakėme jam, kad nuo šiol visada bus taip – jokio pasigailėjimo nebus.

„Auklėjimas“ pasiteisino. Juk jis puikiai žinojo, kad ir aš fiziškai stipri (visi darbai gi man buvo sukrauti, jis namuose nė pirštelio nepajudindavo), sūnūs jau irgi į vyrus išsistiebę – nebepajuokausi.

Nuo to laiko vyras iš viso labai retai namo grįždavo neblaivus. O jei taip atsitikdavo, tai tylutėliai įsliūkindavo į savo kambarį ir atsiguldavo.

Aš gailėjausi tik vieno - kad šitiek metų kentėjau. Seniai reikėjo „auklėjimo pamokėlėmis“ užsiimti. Tik štai vaikai tada dar buvo maži...

Genovaitė ŠNUROVA