Ir nieko čia keisto: kalendorius barsto savo lapus, o mes skaičiuojame – štai rugsėjis praėjo, pusė spalio... Greitai Visų šventųjų diena, Vėlinės...

- Ruduo barsto savo spalvas, – sako mums.

- Bet ruduo kuria naujas spalvas! Kitokias… - bandome rudenį ginti mes.

- Ruduo paskendo drėgmėje...

- Bet tos drėgmės labai reikia. Kaip be jos upės ir ežerai gyvens, kaip žemė ilsėsis?

- Ruduo neša mus tamson!

- Ir gerai! – Tuo mūsų neišgąsdinsi. – Juk po tamsos bus šviesa. Išeitų, ruduo mus neša naujos šviesos link. Ar ne šaunu?

Selemonas PALTANAVIČIUS