Evė sėdėjo prigludusi prie traukinio lango. Geležinkelio perone zujo keleiviai: atsisveikinėjo, norėdami nepavėluoti, skubėdami lėkė link vagonų, atlapotomis durimis.

Lengvu truktelėjimu didžiulis geležinis monstras pajudėjo iš vietos, ir visi vaizdai, esantys už storo stiklo, iš lėto ėmė slinkti atgal. Staiga moteris, stebėjusi juos ramiai kaip televizoriaus ekrane, atsilošė. Žvilgsnis sustingo, veido išraiška liudijo didelį nustebimą.

Evės akys įsisiurbė į apsikabinusią vyro ir moters porą. Tai buvo jos Emilis, kuris dar šį rytą ją pabučiavęs išskubėjo darban, o būtybė, kurią laikė glėby, buvo jauna, besiplaikstančiais šviesiais plaukais, ką tik į tarnybą iš kito miesto priimta samdoma dailininkė. Pasak Emilio, jo firmai iškilo būtinybė nuolat atnaujinti įvaizdį, kitaip, neva, nebus tinkamos reklamos, o tuo pačiu negalima bus pritraukti klientų, todėl ir prireikė naujos specialistės. Paskelbus atranką, iš šimto norinčių tik ši kandidatė atitiko keliamus reikalavimus.

Pastaruoju metu vyras dažnai išvykdavo į komandiruotes, namuose mažai tebuvo. Didėjant darbų apimtims, ėmė planuoti naujo padalinio formavimą, būtent tame mieste, kuriame gyveno dailioji menininkė.

Traukinys didino greitį, o Evė tebesėdėjo it kuolu trenkta, iš netikėtumo negalinti net pajudėti.

Oras už lango nelauktai subjuro, užslinko juodas debesis, ėmė lyti. Dideli balti lašai dribo ant įkaitusio asfalto ir ant tolstančių žmonių.

Peronu ritosi nuo Emilio merginos galvos vėjo šuoro nupūsta šiaudinė skrybėlaitė. Ji ridenosi ta pačia kryptimi, kuria važiavo Evė. Kuo smarkiau lijo, tuo Evei darėsi lengviau. Akys pritvinko ašarų, kurios nenutrūkstama srove ėmė riedėti per skruostus.

Keliautoja juto, kaip krūtinės viduje kažkas atitrūkęs negrįžtamai nugrimzdo kažkur gilyn. Suprato – jos gyvenime prasidėjo naujas tarpsnis be Emilio, kad ateityje laukia ilga kelionė su daug stotelių ir su daug jose įlipančių naujų keleivių.

Debesis baigė lyti, jo nebeliko, saulės spinduliai vėl laižė pro šalį plaukiančius laukus, kuriuose tarsi marių bangos liūliavo prinokę javai.

- Nusimato geras derlius, - karčią ašarą nurijusi pagalvojo Evė.

*

Laiko pagrindinė charakteristika yra judesys, bėgimas, lėkimas, žinoma, kartais būna ir sulėtėjimas, laukimas. Evė nepastebėjo, kaip atėjo žiema. Darbai vijo darbus, nebuvo kada galvoti apie save, nes į tuščius namus, kuriuose jau ketvirtas mėnuo nebegyveno jos vyras Emilis, grįždavo tik permiegoti. Ji, kaip ir tą skaudžiai įsimintiną kartą, vėl, spoksodama pro langą, sėdėjo traukinyje, ant kurio vagonų puikavosi baltos metalinės lentelės, su užrašu „Vilnius – Petrogradas“. Kupė kartu su ja važiavo dar vienas keleivis, vidutinio amžiaus vyras.

Besikuičiant, bedėliojant kelioninius daiktus ir besiknaisiojant po prabėgusios dienos rūpesčius, nejučia praslinko kelios valandos.

- Išalkau, gal norėtumėte palaikyti kompaniją, kartu pavakarieniautume? – mandagiai klustelėjo bendrakeleivis.

- O, taip, su malonumu, – su neslepiamu džiugesiu balse atsiliepė Evė.

Po teisybei, ji seniai apie tai galvojo, bet nedrįso viena valgyti, nepatogu.

*

Evė po Emilio išėjimo įsidarbino vieno laikraščio redakcijoje. Darbdavys, nežinodamas naujos žurnalistės asmeninio gyvenimo detalių, nuolat ją kur nors komandiruodavo, tai buvo įprastinė darbinė praktika, nes senbuviai, pavargę nuo kelionių, nenorėjo palikti savo šeimų, toje situacijoje paprastai juos pakeisdavo naujai atėję. Evę mažai kas pažinojo, todėl jai buvo nesunku nuo visų slėpti ryškėjančius figūros pokyčius: po truputį didėjantį pilvuką. Platūs drabužiai, dideli šaliai nesunkiai padėjo įvykdyti šią konspiraciją. Moteris niekam neviešindama jau trečias mėnuo savyje brandino naują gyvybę, kas pilnai pateisino nuolatinį alkį. Visą laiką norėjosi pasotinti ne tik save, bet ir tą, kuris jau bandė krebždėti po jos širdimi.

Mirksniu ant mažo staliuko susikomponavo krepšiuose gabentas maistas. Nėščiosios akys užkliuvo už stiklainio su jų viduje esančiais gelstelėjusiais, raugintais kopūstais.

- Galiu?

- Žinoma, su mielu noru, prašom, tai – mano žmonikės firminis gaminys – šelmiškai nusišypsojęs bendrakupietis link išalkusiosios lengvai stumtelėjo vieno litro talpos stiklainį.

Evė nė neįtarė, kad yra rūgštaus maisto fanė. Stiklainis su gardžiu saldžiai rūgtelėjusiu turiniu mikliai tuštėjo.

- O, išties, labai gardu, net sunku sustoti visko nesuvalgius, – susidrovėjusi pasiteisino Evė.

- Prašom, prašom, – kandžiai viptelėjęs kopūstų savininkas grąžintą indą, sandariai užsukęs, paslėpė gilioje kuprinėje.

Naktis praėjo ramiai, atėjus rytui traukinys pasiekė kelionės tikslą, atvyko į svetimos šalies didelio miesto stotį. Keleiviai skubėdami išsilaipino lauk. Perono grindinys buvo šlapias nuo daugybinių pėdų prinešto ištirpusio sniego. Kalendorius skelbė žiemos pradžią, ore tvyrojo su šalčiu sumišęs išmetamų degalų tvaikas, aplinka gaudė nuo keliauti pasiruošusių žmonių balsų, kojų ir daiktų bildesio.

Sako: namuose net sienos šildo, turbūt tai tiesa, nes Petro Pirmojo miestas atvykėlius pasitiko atšiauriais drėgno vėjo gūsiais, kurie, kiaurai perpūsdami, šaldė žmonių kūnus. Evė labai nudžiugo, kai ją pasitikusi firmos, į kurią atvyko, atstovė pasiūlė užeiti į netoli stoties esančią kavinę.

Judvi užsisakė balintos kavos, juoda neprekiavo, ir po šiltą pyragaitį. Kava buvo tokia saldi, kad net žandikaulius sutraukė, o sename aliejuje virta spurga tą šleikštulį dar labiau užtvirtino.

Dieną praleidusi leidyklos kabinetuose, vakarop komandiruotoji atvyko į viešbutį. Iš prigimties linkusi į vienatvę, atvykėlė iš Lietuvos nemėgo garsiai kalbančiųjų, todėl stengėsi kuo mažiau bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Atsidūrusi paskirtame kambaryje, pavargusi po kelionės ir darbų, naujoji viešbučio gyventoja nusipraususi, pasiruošusi naktiniam poilsiui, su viltimi pailsėti šmurkštelėjo į jaukų guolį. Buvo jau beužmieganti, kai nuaidėjo vidaus telefonas, atsiliepus ragelyje nugriaudėjo griežtas viešbučio budinčiosios balsas, reikalaujantis tučtuojau išsinešdinti iš užimamų patalpų, mat, atsirado nauji gyventojai, kuriems reikia, būtent, triviečio numerio, o ji, esanti viena, todėl privalo susirinkti mantą ir čiuožti aukštu žemyn. Evė dar bandė aiškinti, kad yra pavargusi ir kad jau miega, deja, jos nerišlus mikčiojimas tarnautojai įspūdžio nepadarė.

Viešbučio tremtinei nieko kito neliko, kaip paklusti piktiems paliepimams ir persikelti į kitą kambarį, kurio duris pravėrus buvo nesunku suprasti, kad viduje kažkas yra, tiksliau, guli vienoje iš dviejų lovų. Vėlyvoji įsibrovėlė tyliai atsiprašiusi uždegė šviesą ir skubėdama antrą kartą per tą patį vakarą, ėmė ruoštis naktiniam poilsiui.

- Oткуда вы? –pasigirdo rusakalbė šnekta.

- Из Литвы.

- Tеперь понятно, почему переселиле.

- Интересно, почему?

- Потому, что вы литовка. Литовцы – все фашисты. Я знаю это.

- Oткуда вы?

- Из Воркуты.

Evė, supratusi, kad jokios diskusijos ar paaiškinimai teigiamų rezultatų neduos, nebenorėdama toliau tęsti pokalbio, skubiai nusirengusi atsigulė į jai paskirtą vietą, kur manėsi turėsianti bent šiokią tokią asmeninę, niekieno neliečiamą erdvę. Atsukusi kaimynei nugarą, Evė save bandė įtikinti, kad pašnekesys su nemalonia bendrakambariete baigėsi ir kad galima bus ramiai pailsėti. Visgi klydo.

- Не открывай ночью окнo.

- Я сплю по ночам, – atsikirto Evė.

- Beje, kurių galų turėčiau naktį keltis ir atidarinėti langą, juolab, kad skelbė šaltį iki minus dvidešimt, - nusistebėjusi ir kiek suirzusi pavargėlė dar šiek tiek pasimuisčiusi, užmigo.

Naktį Evė nubudo nuo įtartino garso – nuo lango vyrių girgždesio.

- O, siaube, ką aš darau? – pusiau mieganti moteris suprato, kad stovi prie plačiai atverto lango, o šaltas oras skverbiasi į tamsoje paskendusį kambarį.

Žmogaus sąmonė taip surėdyta, kad prabėgusios dienos įspūdžiai užprogramuoja ateities veiksmus, kurie pasireiškia be papildomų valios pastangų. Matomai, iš vakaro Evės patirtos emocijos buvo tokios didelės, kad kūnui atsipalaidavus, protui užmigus, pasąmonė, protestuodama į neigiamas patirtis, pasitelkusi lunatikavimą, atliko savo juodą darbą, padėjo smegenims išsikrauti, apsivalyti nuo neigiamų minčių.

Išaušus rytui, Evė pro miegus išgirdo dušo kambaryje bėgančio vandens garsus. Nesusigaudydama, kur esanti, pagalvojo, kad Emilis prieš išeidamas į darbą, prausiasi.

Staiga pajuto, kaip kažkas eidamas pro šalį užkliudė jos lovą. Evė nubudo, pramerkusi akis suprato: kambaryje žmonių nėra ir labai šalta, nes priešais ją esančioje sienoje žiojėjo plačiai atvertas langas, o iš nuostabos pravertos burnos veržiasi garo gumulai.

Geras, vorkutietė už mano naktinius žygius, už nesąmoningai padarytą akibrokštą, keršija, atsilygina tuo pačiu. Tik apsimetusi, kad prausiasi, iš tikro save saugodama nuo šalčio slepiasi dušo kambaryje. Gudrutė.

Evė nesutriko, ji, nenorėdama peršalti, kuo giliau įsirausė į šiltus patalus ir tvirtai sau prisiekė, kad garbingai sulauks šios protesto akcijos pabaigos, kuri truko neilgai. Netrukus bėgančio vandens garsai nurimo, atsilapojus dušo kambario durims, apsimuturiavusi virstančių šiltų garų debesimi, į kambarį įsirito smulkutė, žemo ūgio, siauromis, įkypomis akimis moteris.

- Ar nešalta? Gal uždarytilangą? – rusiškai paklausė išsimaudžiusioji.

Evė tylėjo, nieko neatsakė, apsimetė mieganti.

Dar buvo bandoma priekaištauti, bet nesulaukus į tai nei „bū“, nei „me“, aktyvioji kambariokė nutilo. Viešbučio vieno kambario apartamentuose įsivyravo įtampa, persmelkta gaivaus Pyteriui būdingo žiemos šalčio, susimaišiusiu su šviežiai išlaupytų mandarinų kvapu, pasirodo, gudrioji kaimynė duše ne tik maudėsi, bet ir mandarinus valgydama, pusryčiavo.

- Вчера я купила мандарины, может быть хочешь. У меня есть еще один.

- Спасибо, я не голодна.

Evė, grakščiai išsinėrusi iš jaukių patalų, nuskubėjo į dar nespėjusią atvėsti, rasotomis sienomis dušo patalpą. Sandariai paskui save uždariusi duris, moteris palindo po šilto vandens srove.

Ačiū, Die, šiandien grįžtu namo, viršininkui pasakysiu, kad daugiau niekur nebevažiuosiu, tegul daro, ką nori, bet aš kojos iš Lietuvosnebekelsiu.

Papusryčiavusi, su mandarinų valgytoja mandagiaiatsisveikinusi, Evė nusileido į vestibiulį, kur jos laukė jau pažįstama firmos darbuotoja, todėl išvykimas iš viešbučio neužtruko. Atsidūrusi lauke, naktinių žygių didvyrė, pasijuto lyg į laisvę paleista kalinė. Lengviau atsidūsėjusi, kartu su ja lydėjusia bendrakeleive nuskubėjo tramvajų stotelės link.

*

Pasirodo, būnant svetur, namų ribos išsiplečia, nes jomis tampa viskas, kas siejasi su Gimtine, Tėviške, netgi traukinio vagonas, kuris rieda į Vilnių, kuriame yra dviejų kambariV su betoniniu balkonu ir dideliu, į vakarus atgręžtu langu, asmeninė oazė, butukas viename iš daugiabučių.

Sako, Petras Pirmasis Rusijai iškirto langą į Vakarus, tad kodėl ta atvykėlė, iš tolimojo Sibiro, taip užsirūstino ant manęs dėl naktį netyčia atverto lango? Juk tai buvo labai alegorinis, išsivadavimą reiškiantis simbolis. Ech, kaip gaila, kad mes į keblias gyvenimiškas situacija nemokame pažvelgti pasitelkę dalelytę ironijos ir žiupsnelį geranoriškumo, atlaidžiai, be pykčio ir be blogų kėslų, - tamsiame lango stikle pati sau linkčiodama Evė liūdnai prisiminė praeitą naktį viešbutyje įvykusį kvailą incidentą.

Keleivės akys sekė vorele vienas paskui kitą bėgančių miestų, kaimų žiburius. Įsibėgėjęs traukinys vis giliau smigo į juodas nakties įsčias, su savimi įtraukdamas visus, juo važiuojančius.

- Dabar su malonumu suvalgyčiau tą siūlytą paskutinį oranžinį mandariną, bent mažylį palepinčiau, - prieš užmigdama, mintimis sau papriekaištavusi ir paklususi monotoniškiems bildančių ratų taktams, pavargusi keliautoja pasinėrė į sapnus, leidžiančius užsimiršti.

Sapnai pasižymi tuo, kad moka papasakoti nuostabias istorijas, tarp jų ir Evės mėgstamas pasakas. Taip besisupdama į namus riedančiame traukinyje, moteris atsidūrė nežinomoje karalystėje, kurios valdovė buvo bevaikė, bet kaip sūnų auginusi ilgaausį asiliuką. Karalienė kiek įmanydama įsūnį saugojo nuo jo paties atvaizdo, todėl jos rūmuose nebuvo jokio žvilgančio daikto, jokio veidrodžio, kas galėjo atspindėti esamus vaizdus. Galinga ir valdinga, bet sykiu likimo nuskriausta moteris manė, kad asiliukas pamatęs save nusivils ir pabėgs. Tačiau vieną dieną įvyko kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti: mylimas globotinis nakties tamsoje lango stikle išvydo iki tol dar nematytą padarą, nustebusiomis akimis, ištysusiu plaukuotu snukiu ir ilgomis atlėpusiomis ausimis. Mažasis rūmų šeimininkas labai sutriko, regimas atvaizdas atkartojo tokius pačius veiksmus, kaip ir jis. Pasąmonėje ėmė kirbėti negera nuojauta, kad šis, šeriais apaugęs gyvūnas, yra ne kas kitas, o jis – valdovės mylimas sūnus. Nuostabą kėlė dar tai, kad asiliukas nesijautė esąs ilgaausiu keturkoju, nes jo krūtinėje plakė ne asilo, o žmogaus, kuriam būdingas liūdesys, džiaugsmas, meilė ir neapykanta, širdis. Patirtų pokyčių paveiktas, karalienės įsūnis nusprendė palikti rūmus ir iškeliauti į platųjį pasaulį. Jo tikslas buvo kuo daugiau sužinoti apie žmogų. Kas jis, kokios savybės jį išskiria iš kitų žemėje besiveisiančių gyvūnų.

Saulės manymu: žmogus – toks sutvėrimas, kuris skleidžia šviesą, šilumą.

Vėjas suūžęs prašvokštė, kad žmogui yra būdinga laisvė. Tuo tarpu, suputojusi jūra į krantą atritino labai platų ir išsamų atsaką:

– Žmogus – viskas: šviesa, šiluma, laisvė, meilė, kančia ir neapykanta. Jis panašus į mandariną, kurio kiekviena skiltelė yra lyg tokia pati, bet savo forma vis kitokia. Vaisiumi galima ne tik alkį numalšinti, bet ir gėrėtis juo, kaip gamtos kūriniu. Jei vaisiumi, kaip produktu, niekas nepasinaudos, jis, oranžinis, gražus ir tuo pačiu gardus, bet nepaskanautas, vieną diena ims ir subliukš, elementariai supus. Jo nebeliks. Kaip žinia, paprastai mandarinus suvalgome, kitaip tariant, sunaikiname. Sakytume vaisiaus likimas vienu ar kitu atveju tas pats, deja – ne, klystate.

Kuo nors pasigrožėjus, atmintyje lieka matyto vaizdo išorinės savybės, o jei paragauji, susipažįsti ne tik su vaizdu, bet ir su jo turiniu, vidinėmis savybėmis, tuokart mūsų sąmonėje įvyksta esminiai pokyčiai. Sudirginama ne tik rega, bet ir visi kiti pojūčiai: lytėjimas, uoslė, skonis. Susidaro daikto, kurį įsisavinome, pilnas vaizdas, mūsų sąmonėje išliekantis visiems laikams.

Vadinasi, kiekvieno gyvo padaro, augalo, žmogaus gyvenimo esmė yra kuo plačiau ir išsamiau save pristatyti. Tai įvyksta tik glaudžiai sąveikaujant su aplinka. Kokią informaciją apie save pateiksime, tokie išliksime kitų atmintyje, o atmintis ilgaamžiškesnė nei materija. Mūsų išorinis vaizdas – sielos apvalkalas. Gali savo išvaizda būti negražus, bet per gyvenimą nuveikti daug gerų darbų, kurie užgoš turimus fizinius trūkumus ir visi tave įsivaizduos, kaip gražų ir nuostabų.

Tai išgirdęs, asiliukas susimąstė: jei mandarino egzistavimas turi tokias gilias potekstes, kuo tada aš, keturkojis ilgaausis, su iš užpakalio styrančia uodega, skiriuosi nuo jo? Tas pats pasakytina ir apie žmogų. Reiškia, visi esame vienodai lygūs ir nevalia vienas kito kaltinti, esant kitokiam, privalome džiaugtis tuo, kokius mus sutvėrė motina gamta

Nušviestas tokių genialių minčių, asiliukas, sosto įpėdinis, visus paliktos karalystės gyventojus nudžiugino savo skubiu grįžimu namo. Nuo tų įvykių praslinko begalė metų ir šiandien nei vienas šalies pilietis jų nebeprisimena, paprasčiausiai pamiršo. Pamiršo net tai, kad jų valdovas yra ne žmogus, o asilas, nes jis puikiai mokėjo tvarkyti šalies ūkį, dėl ko visi buvo sotūs ir laimingi.

*

Pagaliau traukinys, išleidęs paskutinį garą, sunkiai atsipūtęs, sustojo. Evė prabudo nuo švelnaus rankos prisilietimo. Atmerkusi akis, priešais save pamatė palinkusį Emilio veidą.

- Kelkis, atvažiavome, - pakuždėjęs į ausį, paragino vyras.

- Kur asiliukas? – apsidairius ir nieko nesuprasdama, pasiteiravo apsimiegojusi keliauninkė.

- Asiliukas – aš, kuris buvo tave palikęs, prašau, atleisk, jaučiuosi labai kaltas, viską paaiškinsiu namuose.

- Ech, koks buvo saldus mandarinas, - laižydama išbučiuotas lūpas, pravebleno Evė.

Ona Marija URBŠYTĖ