Šeštadienį, pora savaičių anksčiau nei įprastai, Švenčionyse šurmuliavo rudens kermošius. Gal tai, kad kermošius buvo ankstyvas, bent jau vaismedžių, vaiskrūmių pasirinkimas buvo prastesnis ir jų buvo gerokai mažiau. Apie tai kalbėjo ir apsipirkti atėję žmonės, ir prekeiviai, pastariesiems, žinoma, buvo gerai, nes mažesnė konkurencija. Tiesa, medumi prekiavę skundėsi kaip tik per didele konkurencija ir kritusiomis kainomis. Pirmas mano pakalbintas kermošiuje žmogus buvo bitininkas Bronislovas Aidietis iš Švenčionėlių. Kai gerb. Bronislovo paklausiau, kodėl vietoj įprasto Švenčionėlių turgaus atvažiavo į Švenčionis, jis šyptelėjęs atsakė, kad kartais naudinga pakeisti aplinką. Ir žmonės kiti, ir pačiam įdomiau.

Kadangi į kermošių atvažiavau jau įdienojus, tai eilių prie kermošiaus loterijos jau nemačiau, bet, va, prie laimėto avino sutikta Anželika Demidova iš N.Strūnaičio mielai sutiko papozuoti ir pasidalinti mintimis apie laimėto avino likimą, kurį kol kas planuoja auginti.

Smagu buvo pasišnekėti su į kermošių prekiauti atvykusiais Vytu ir Inese Čepuliais bei Vytu ir Milda Novikais ir šalia jų įsikūrusia Laimute Bastyte iš Visagino, atvežusia į kermošių iš vilnos veltus gaminius. Įdomių dirbinių iš medžio į kermošių atvežęs Sailius Sveikauskas – irgi mano geras pažįstamas. Prieš metus, kai tėviškėje pastačiau Juozapo Jakšto padarytą koplytstulpį, Saulius mielai sutiko išdrožti iš ąžuolo švč. Marijos skulptūrėlę. Prie rūkytus šamus pardavinėjusio Rimvydo Bankausko kaip jau įprasta buvo nutįsusi geroka eilutė, nes šamai tikrai skanūs, tuo ir pats įsitikinau. Beje, Rimvydas Bankauskas gavo padėkos raštą iš LR Seimo narių Gintauto Kindurio ir Vytauto Rastenio.

Taip palengva eidamas, ir į parko aikštę atėjau. Čia jau buvo laukiama oficialios kermošiaus pradžios paskelbimo ir iškilmingų kalbų bei apdovanojimų. Gražų šokį epiloge sušoko Jolantos Razmienės vadovaujami „Aukštaitijos“ šokėjai. Po rajono mero kalbėję LR Seimo nariai Gintautas Kindurys ir Vytautas Rastenis ne tik pasveikino visus susirinkusius su gražia švente, bet ir įteikė padėkos raštus. Kaip jau įprasta, buvo apdovanoti geriausi metų ūkininkai ir gražiausių sodybų šeimininkai. Metų ūkininkų laurai atiteko Natalijai ir Viliui Bogdanovičiams. Gražiausia kaimo sodyba pripažinta adutiškiečių Irutės ir Valentino Pirštelių sodyba, o gražiausia miesto sodyba pripažinta Sauliaus ir Rimutės Strakšių sodyba Švenčionėliuose.

Palikęs ramybėje oficialią ceremoniją, išėjau pasidairyti po kermošių. Čia kur kas įdomesnių dalykų galima pamatyti. Jau iš tolo mane pamatęs Algirdas Breidokas juokaudamas kalbėjo: „Ir vėl tie paparacai ramybės neduoda.“

Kol su Algirdu apie šį bei tą pašnekėjome, ir Rasa atsirado. Kažkaip sunku įsivaizduoti šiuos du žmones vienas be kito, ypač tokiose šventėse.

Ne viena, o su marčia Simona į kermošių atvažiavo ir Birutė Rainienė, iš kurios dovanų gavau baravyką, žinoma, ne tikrą, o saldųjį kepinį, bet skanus buvo...

Kaip visada su gausia pasiūla į kermošių atvažiavo Lilė Puzyriova. Čia ir įvairaus dydžio veltiniai, ir veltos skaros, tad norint, pasirinkti buvo iš ko.

Prie tradicinio „altorėlių“, atsiprašau, seniūnijų kiemelių, apvaikščiojimo nesinorėjo prisidėti. Man visada buvo gaila seniūnijų darbuotojų ir atstovų, kurie net išsijuosę demonstruoja savo sugebėjimus prieš rajono valdžią. Keista, nors jau antrą kadenciją eina naujas rajono meras, bet ši tradicija nesikeičia.

Maloniai nustebino Švenčionių PRC. Čia kaip visada galėjai pamatyti kažką naujo. Čia, stebėdamas kaip puikiai pjūklą valdo Natalija Iliuk, dar kartą įsitikinau, kad dabar merginos ir šioje srityje nenusileidžia vaikinams.

Puikiai nusiteikusi savo pagamintą produkciją siūlė Silvija Statkutė, o bene maloniausias susitikimas buvo prie Vidutinės kaimo bendruomenės „Vika“ palapinės. Čia buvo inscenizuotos auksinės vestuvės. Įdomiausia, kad jaunuosius vaidinę Bernardas ir Vilhelmina Kazimerėnai iš tiesų 2014 metais atšventė auksines vestuves, o šiemet jau 55 metai praėjo nuo lemtingo susitikimo Ceikiniuose, kai pamatęs į Ceikinius atvykusią jauną specialistę Vilhelminą, patyliukais Bernardas sau pasakė, kad ji bus jo. Greitai susituokė, o kai paklausiau jų, ar greitai tas laikas praėjo, išgirdau atsakymą: „Per greitai...“

Jau išeidamas iš kermošiaus, užsukau į Stanislavavo kaimo bendruomenės teritoriją. Čia mane pavaišino skania šiupinine.

Štai toks buvo mano apsilankymas šių metų rudens kermošiuje Švenčionyse.

Algis JAKŠTAS