Koks vis dėlto nepaprastai gražus yra mūsų tautos dvasinis turinys! Tą turinį kartais man pavyksta „pagauti“ jaunos lietuvaitės akyse, kuriant meninės fotografijos portretą. Žvelgi į tas akis ir ten stebinanti švara, aukštos prabos dorybės klodai, pernešti per kartų kartas pasąmonės gelmėse,... ir ten kažkas prakilnaus, neaprėpiamai didelio, - nes ten dangus ir ten dangaus šviesa. Tikrumo jausmas. Tą patį tikrumą kartais galima atpažinti lietuviškos kalbos prasmės ir formos sąskambiuose, poezijoje, kai žodis jau nebe garsas... o paveikslas labai labai pažįstamų laukų, sklidinų tavo Tėvynės oro kvapo. Kas trukdo tam tikrumui, turiniui iš tautos dvasios lobyno reikšti save daugiau, dažniau... apie tai ir noriu kalbėti.

Paimk iš tautos intelektualų idėją, jog „visą blogį statomai dabarties gerovei atnešė buvę KGB‘istai“... ir neliks dangalo, kuriuo dangstomos dauguma savo pačių klaidų. Šiuo metu sodrios aktualijos svorį įgavęs KGB agentų klausimas gan aiškiai rodo, kad tai tautos noras išpildyti „gėrio ir blogio“ atskyrimą. „Blogis“ – tai tarnavusieji, o tada jau „gėris“ – visi likusieji. Neapseisim nedirstelėję, kaip „gėrį ir blogį“ atskiria Romos imperijos okupuotame Izraelyje gyvenęs ir Dievo Sūnumi save pristatęs Jėzus iš Nazareto. Kai religinis Izraelio elitas mėgino Jėzų pripažinti okupantus „blogiu“, šis paprašė paduoti jam Romos imperijos monetą – denarą [Luko 20,21]. „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui [cezariui], o kas Dievo – Dievui“, - atsakė jiems dvasinis mokytojas Jėzus. O tai reiškė, kad mokytojas paragino toliau okupantui mokėti mokesčius ir nestatyti jo į „blogio“ poziciją, savęs gi - į „gėrio“. Jis ne kartą savo mokymais parodė, kad „gėrio ir blogio“ takoskyra daroma ne politiniame lygmenyje. Žinoma, žydai Jėzaus nepaklausė. 66 mūsų eros metais žydų maištininkų judėjimas išjudino revoliucijai visą tautą. Ketverius metus žydai šventė laisvę, bet 70-tais mūsų eros metais Roma apgulė Jeruzalę ir, pasak istoriko Juozapo Flavijaus, neliko nieko, kas primintų kada nors Jeruzalėje gyvenus žmones.73 mūsų eros metais buvo paimta paskutinė žydų tvirtovė Masada. Gyventojai buvo išblaškyti po pasaulį. Teksto eigoje pasidarys aišku, kodėl mums, lietuviams, ypač svarbu suprasti Judėjos su sostine Jeruzale romėniškosios okupacijos aplinkybes. O juk Judėja buvo nepriklausoma valstybė, kai sosto įpėdiniai broliai Hirkanas ir Aristobulas stojo vienas prieš kitą į karą. Pralaimėjęs Hirkanui, Aristobulas šaukiasi Romos imperijos kariuomenės. Su ja atkeršija broliui. Bet kai apie 63 metus prieš mūsų erą Romos imperatorius Pompėjus Didysis asmeniškai pasirodė šiuose kraštuose, jis susigundo nebeišvesti savo kariuomenės, atimdamas Judėjos nepriklausomybę. Tuo tarpu Lietuva turi priešingą, neblėstančios broliškosios meilės, pavyzdį. Gedimino sūnūs kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis nuo 1345 m. 32 metus broliškai sutardami dviese valdo Lietuvą. Kęstutis laiko Vakarų frontą, gina tautą nuo vokiečių, Algirdas gi plečia žemės plotus į Rytus. Tai toks retas pasaulio valdovų istorijoje broliškos vienybės atvejis, kuris ir atskleidžia lietuviškojo TIKRUMO dvasinį reiškinį. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius teigia iš žodžio „tikrumas“ dirbtinai kildintą sąvoką „tikėjimas“, atėjus krikščionybei. Vadinasi, tikrumas pirmaprade lietuviškąja prasme reiškė religinio garbinimo aukščiausią vertę – santykį su dievybe. Kas, jei ne garbinimas širdyse įdiegė garbingas savybes, ir broliai Algirdas bei Kęstutis tarpusavy elgėsi tikrai garbingai. Tuo tarpu Jėzus iš Nazareto aiškiai suvokia, kad ne okupantėje Romoje problema, o problema brolių nesantaikoje, tautos skilime. „Kiekviena suskilusi karalystė [valstybė] bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys [Mato12,25]“, – aiškina savo pasekėjams mokytojas Jėzus. Nesunku susidėlioti faktus ir pamatyti, kad po Algirdo ir Kęstučio vienybės periodo į tautą pamažu skverbėsi nesutarimų ir tarpusavio susiskaldymų neganda. Ji susijusi ne su kuo kitu, o su Lietuvos krikšto peripetijomis. Blaiviai mąstantis ir Švento Rašto teoretiką išmanantis krikščionis, paklaustas apie tą „krikštą“ tik nervingai susiims už galvos. Nuostatos, kurias nešė kryžiuočių ir popiežiaus ideologija tiesiogiai prieštaravo evangelijai ir Jėzaus mokymui. Tas rezgamas globalios socialinės-politinės kontrolės tinklas nešė kraštutinai formalizuotą, institucionalizuotą ideologiją, be krikščioniško turinio, tik apvilktą evangeliniais terminais. 1385 m. Krėvos sutartis su Lenkija ir 1387m. Lietuvos krikštas, per Jogailą priimtas faktiškai iš lenkų rankų, atnešė Lietuvai lenkiškai sukultūrintą krikščionybę. Formą, bet ne turinį. Paprasti lietuviai toliau slapčia eidavo į savo gamtą pagarbinti dievybės pagoniškuoju būdu, nes formaliai priimtu nauju garbinimo būdu jie nuoširdžiai NETIKĖJO.

Elitas tolo nuo liaudies. 18 amžiuje, atėjus Europos tautinių revoliucijų metui, lietuvių imperija subliūkšta. Anot R.Ozolo, tuomet „deja nebebuvo lietuviškai kalbančio, lietuviškai galvojančio, lietuviškai jaučiančio elito“. O liaudis... Ji pasaulį vis dar per stebuklus jaučia lietuviškai. Atsiminkim – „Suskilusi karalystė neišsilaikys“. O kas, jei ne tas pats skilimas lietuvių tautoje įvyksta 1918 m.? Tik dabar krikščioniškąją pusę remia naujoji inteligentija, o pagoniškąją pusę palaiko bolševikų šalininkai. Pati nuožmiausia tautos skilimo forma pasireiškia Antrojo pasaulinio karo pokaryje. Galiausiai, kokių tik susipriešinimų nebūta 1990-ųjų revoliucijoje. Politinės sąvokos „savieji“ ar „priešai“ tolina nuo tikrojo evangelinio dalykų supratimo. Kiek intelektinių pastangų jau paklota, aprašant Lietuvos priešų padarytą žalą. „Tonos“!!! Bet ar tame yra sprendimas? Kas iš to, kad mes dar labiau nekęsim ar dar labiau įsiskaudinsim? Ar kas nors pasaulyje išsigąs mūsų pykčio... O gal susigraudins nuo mūsų skundo? Perfrazuoju Jėzų: sprendimo priešo kaltinime nėra. Sprendimas yra brolių meilėje. Kai ta meilė šlubuoja, su tauta darys ką nori ir kas nori. Nesusikalba broliai, o visų savo bėdų priežasties ieško kažkur anapus sienos. Gėris ir blogis atskiriamas visai kitaip. „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas iš jų buvo fariziejus [ypatingo religingumo politinė partija], o kitas muitininkas [didžiausias korupcijos ir valdiško plėšikavimo įkūnijimas]. Fariziejus atsistojęs sau vienas meldėsi: Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai, arba, va, kaip šis muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui'“ [Luko 18,10].Štai kur Dievo Sūnus Jėzus praveda tikrąją gėrio ir blogio takoskyrą. Išteisintas į namus nuėjo muitininkas, bet ne fariziejus. Ir esminė Jėzaus nepalankumo priežastis – tai žmogaus puikybė. Šv.Paulius savo teologijoje tam išdidumui duoda netgi specialų pavadinimą – „nuosavas teisumas“. Žodžiu, kai žmogus pats save išteisina, pats sau prisikabina medalį už nuopelnus, ir dargi, savo didybės pagrindu širdyje nuteisia ir pasmerkia jam neprilygstantįjį. Tad kas, jei ne nuosavas teisumas ir didžiavimasis sukelia tarp brolių, seserų vaidus?! Nuolat girdime – „aš teisingesnėj partijoj, negu šitas“. Tai NETIKRUMO jausmas. Kai tauta pasidalina į šimtas tris partijas, kai kažkokių senai suirusios valstybės vadinamųjų „agentų“ paieška duos bent menkutį rezultatą. Vis dar galvojama, kad mums dabar reikia surasti priešus, ir tada jau viskas mums klosis gerai. Evangelinė logika duoda visai kitą veiksmų planą, priešingą vieni kitų teismui. Jonas Krikštytojas kviečia visą Izraelio tautą į ATGAILĄ. Brolis buvo kviečiamas atleisti broliui, nuskriaustasis – savo skriaudikui, turtingieji buvo raginami dalintis su vargšais, valdininkai, tarnautojai – neimti daugiau mokesčių, negu priklauso. Tik atgaila, o ne priešų ieškojimas galėjo nuimti socialinę įtampą tautoje.

Paradoksalu, tačiau pagoniškajame lietuvių garbinime būta daugiau tikrumo negu žmonijos Gelbėtojo žinią nešusioje, bet politikos deformuotoje krikščionybėje. Neturėjo ši vakarų misija šv.Pauliaus žadėto „DIEVO TEISUMO“, o tik žemišką nuosavą teisumą. Mūsų protėviai pagonys kėlė savo akis į dangų ir kaip mokėjo garbino Kūrėją. Kai tuo tarpu krikščionybė, perėjusi keistus euroraidos etapus, nebesidairo į dangų, tik lenkiasi žemiškai institucijai. Ne, katalikybėje šiandien nereikia ieškoti priešo. Tiesiog ji neturi tokio Gelbėtojo Jėzaus vaizdinio, gyvo vaizdinio, kuris sujaudintų širdis, įkvėptų, atvestų tautą į atgailą ir atvertų širdyse užgniaužtą tikrumą. Mums reikia per lietuvišką sielą suvokto ir išreikšto Jėzaus. To, kuris arti su gamta. To, kuris susižavėjęs šūkteli: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ [Mato 6,26]. Jėzus neuždaro žmogaus drėgnoje institucijoje, jis rodo į dangaus sparnuočio grožį, kviečia mokinius mėgautis pievų kvapu. Vakarietiška krikščionybės versija nėra mūsų unikaliai tautai tinkamiausia. Jau nekalbant apie tai, kad vakarietiška krikščionybės sklaida sunaikino ištisą baltų tautą, gražuolę šalį Prūsiją. Būtent prūsai yra istorinis protėvių perspėjimo šauksmas, kurio, turbūt, negirdi mūsų tautos šviesuomenė, inteligentija. Asimiliuota ištisa tauta. Nejaugi neaišku, kad mes, baltai, nesam tie tradiciniai vakariečiai, ir niekada jais nebūsim! Mūsų tautos kalba, mąstymo unikalumas, mūsų ypatingas santykis su natūralia gamta teikia mums kitokią tapatybę. Ir būtent šitoje savoje tapatybėje mūsų gyvybingumas, mūsų talentai, mūsų tikrumas. Dirbti tautos šviesuomenei būtina ties tautos sutaikymo ir vidinio harmonizavimo plotme. Galbūt mes nesunorminsim baltiškumo, lietuviškumo iki tautinių standartų sąvado, bet ieškoti baltiškosios sielos paslapties BŪTINA. Kartu su latviais. O kaip mes įsivaizduojam tą baltų prigimties modulio ir charakterio schemos paiešką be jų?

Jeigu sutelktom pastangom mes atrastume tą baltiškojo prado grynuolį, žmonės tikrai tai atpažintų. Sakykim, tai literatūrinis herojus, kuriame telpa geriausios balto savybės. Kas žino, gal taurus pavyzdys sužadintų norą planuoti, norą statyti ir gimdyti. Kartais kažkoks menas ar reiškinys oficialiai pristatomas kaip „viršūnė“, o, žiūrėk, tauta nesureaguoja. Vadinasi, dar nerastas tas tikrumas. Raktas į baltų širdį, regis, net neieškomas. Bet juk yra ta gyvybės jėga, kuri pernešė baltišką pradą karta iš kartos per šimtmečius. Kartais ta gyvybės energija dangaus šviesa suspindi lietuvaitės akyse. Išsikelkim sau tikslą, sustiprinti, išryškinti tai ir neišbarstyti netikruose mums siūlomuose „projektuose“.

Aidas DOLOTOVAS