Jau ir rugpjūtis suskaičiavo pirmą dešimtadienį. Dienos trumpėja, o naktys ilgėja... Lyja ne tik lietus, bet ir žvaigždėmis. Pragiedrėjus galima skaičiuoti krintančias žvaigždes ir, kaip vaikystėje ar jaunystėje, suspėti sugalvoti bent vieną norą. Rugpjūtis man patinka ir rūkų magija, ir debesų grožiu, patinka „sugauti“ įdomią rūkų kompoziciją, nes, manau, vargu kas bandys ginčytis su sena kaip pasaulis tiesa – pats genialiausias kūrėjas yra gamta.

Ankstų pirmadienio rytą, gerokai prieš saulėtekį, išvažiavau rūkų „žvejoti“, nors meteo.lt prognozės nieko gero nežadėjo. Tikėjausi, kad jos eilinį kartą suklys, bet, kaip tyčia, pirmadienio ryto prognozės pasitvirtino, ir rūkų aš taip ir „nesužvejojau“. Tiesa, buvo tai vienur, tai kitur nedideli ploteliai, bet aš, kaip tikras „žvejas“ (atsiprašau, - fotografas) norėjau daugiau. Nors fotogeniško rūko nebuvo, namo neskubėjau, ir tas neskubėjimas atsipirko. Važiuodamas link Staškinės ežero pirmiausia pamačiau visai prie kelio dvi vaikščiojančias gerves. Kai pradėjau fotografuoti, jos žingsnis po žingsnio nupėdino už kalniuko. Šiek tiek pavažiavęs tolėliau, pamačiau ir gana didelį gervių pulką, bet ir čia situacija pasikartojo. Iš pradžių smarkiai patriukšmavusios, lyg sakytų: „Nusibodo tie fotografai!“, irgi pėsčiomis, viena kitą peršaukdamos, nuėjo link miškelio. Tie du susitikimai buvo tarsi gamtos dovana man už tai, kad pašykštėjo gražaus rūko. Bus dar tų rūkų, o štai gervės išskris.  tiesa, dabar jų daug daugiau nei prieš metų dešimt, bet tokie susitikimai visada pakutena širdį .

Algis JAKŠTAS