Mes turime 361 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4471
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20672
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96702
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Žolinė – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė

2019 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis, Nr.59(1879)

Rugpjūčio 15-tąją Bažnyčia iškilmingai švenčia Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmes. Paprastai ta proga tikintieji, pasipuošę įvairiaspalvėmis gėlių puokštėmis, taip pat nešdamiesi ir daržo gėrybių, laukia Mišių pabaigos, kad visa tai kunigas palaimintų. Ši tradicija kyla iš to, kad mirus Švč. Mergelei Marijai susirinko apaštalai prie Jos karsto ir jį pravėrę nerado jos kūno, bet krūvą gėlių. Taip pat atsinešimas žemės vaisių primena, kad Švč. Mergelė Marija yra geriausiai ir saldžiausiai prinokęs žemės vaisius.

Tačiau ši šventė daug sudėtingesnė. Ji netelpa tik į gėlių ar vaisių pašventinimą. Šia švente, kaip ir kiekviena švente, Bažnyčia švenčia tam tikrą tikėjimo slėpinį. Šiuo atveju švenčiama Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Ši šventė kaip tokia buvo švenčiama jau nuo VII amžiaus. Tikintieji tikėjo, kad mirus Švč. Mergelei Marijai ji su kūnu ir siela buvo paimta į Dangų. Tačiau oficialiai Bažnyčia tai paskelbė tik 1950 m lapkričio 1 d. popiežiui Pijui XII paskelbus šį įvykį tikėjimo tiesa. Joje skelbiama, kad: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją.“ (Lumen gentium 59).

Šiuo atveju svarbu kiekvienam tikinčiajam nueiti tą kelią kartu su Švč. Mergele Marija. Tai yra tikėjimo kelionė. Joje Švč. Mergelę Mariją sutinkame kaip mūsų bendrakeleivę, lydinčią mus link Jėzaus. Šiai šventei skirta Evangelija mums pristato Švč. Mergelės Marijos susitikimo su Elžbieta fragmentą. Šis susitikimas įvyksta po angelo apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai, kur jis praneša, kad Ji yra išrinkta būti Išganytojo motina, taip pat, kad jos giminaitė Elžbieta laukiasi. Švč. Mergelė Marija nuskuba pasveikinti savo giminaitės Elžbietos. Evangelistas Lukas mums detaliai aprašo tą jų dviejų susitikimą ir pasveikinimą. Reiktų atkreipti dėmesį, kad angelas Gabrielius pranešdamas Marijai džiugią žinią, ją taip pat pasveikina, o ir mes, naudodami jo žodžius, kasdieną sveikiname Švč. Mergelę Mariją savo maldoje: Sveika, Marija.

Taip pat prisiminkime, kad Švč. Mergelė Marija, skubanti pas Elžbietą, nėra viena, bet Ji yra ta, kuri po savo širdimi neša Jėzų, taip pat kupina Šventosios Dvasios. Ir toks susitikimas šių dviejų moterų, yra kupinas džiaugsmo, šlovinimo, pranašysčių ir palaiminimų. Čia galime pažiūrėti į save ir atkreipti dėmesį, kokie yra mūsų susitikimai su kitais žmonėmis, draugais? Ar juose vadovauja Šventoji Dvasia? Kalbamės apie tai, ką Dievas mumyse nuveikė? Laiminame?

Rašant šias eilutes, pro atvirą langą pasiekia garsūs darbininkų, triūsiančių prie aikštelės, keiksmažodžiai. Keista, kad taip bendrauti ir dirbti tapo įprasta. Viskas, kas yra daroma, prakeikiama ne vienu riebiu keiksmažodžiu. O to rezultatus taip pat jaučiame. Jei piktajam pašvenčiame ir savo darbą, ir darbo vaisius, tai iš kur gi bus Dievo malonė? Juk prakeikimas yra priešingas palaiminimui. Todėl negali būti iš jo jokio džiaugsmo ir jokios vilties. Į tai svarbu atkreipti dėmesį. Ne dėl to, kad keiktis negražu. O dėl to, kad Dievas turi savo kalbą, ir Jo bičiuliai kalba Jo kalba, o piktasis naudoja priešingą Dievui kalbą, ir jo artimieji taip pat naudojo jo kalbą. Dievas viską laimina, o piktasis priešingai – viską keikia.

Žiūrėkite į Švč. Mergelės Marijos ir Elžbietos susitikimą (galite pasiskaityti Lk 1, 39–56) kiek gausu įvairiausių palaiminimų. Jos susitikę laimina viena kitą, laimina Dievą, laimina Jo darbus, laimina visas kartas. Tai yra Dievo žmonių kalba. Laiminti – tai nešti Dievą. Mūsų krikščioniškas pašaukimas yra laiminti. Apaštalas Paulius sako: laiminkite, o ne keikite. Todėl jei mes laiminame, mes taip pat būsime palaiminti, o jei keikiame – prakeikti.

Pats žodis laiminti yra kilęs iš graikiško žodžio, kuris reiškia – gera linkėti, gera sakyti. Tai svarbu suprasti, kad Dievas veikia laimindamas. Juk Jis neturi rankų. Jis viską daro per savo Žodį. O piktasis Jį mėgdžioja ir viską keikia.

Švenčiant Švč. Mergelės Marijos šventę, Biblija į Ją siūlo žiūrėti kaip į labiausiai palaimintąją. Todėl ir Dievas nori mus laiminti, ne tiek tuos žolynus, kurie tėra prisiminimas. Bet palaimintas žmogus yra Dievo veidas. Jis neša Dievą į savo aplinką, kaip ir Švč. Mergelė Marija. Gavę šv. Mišių palaiminimą sakykite: kartu su Švč. Mergele Marija ir aš esu Viešpaties palaimintas. Darykime, kaip Švč. Mergelė Marija – laiminkime visus, ką sutinkame, ir viską, ką darome. Laiminkime ir geru žodžiu, ir mintimis, ir darbais. Tegul visame tame būna Dievo šlovė ir Jo Dvasia. Ir tada pamatysime, kaip Dievo palaima visur auga ir duoda gražių vaisių.

Kun. Deimantas BRAZIULIS