Mes turime 297 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2992
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13179
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89209
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčiai – 60

2019 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis, Nr.58 (1878)

Nė nepajutome, kaip praėjo 10 metų nuo kukliai, bet prasmingai paminėto Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios 50-mečio. Rašydamas tada citavau šventinėse pamaldose dalyvavusio vyskupo Juozapo Tunaičio pasakytus žodžius: „Statydami bažnyčią, pasistatėte sau rūmus danguje“. Ir štai po dešimtmečio, bažnyčios 60-mečio minėjimo išvakarėse pabandykime prisiminti ne tik dabartinės bažnyčios statybų peripetijas, bet ir parapijos istoriją, nes ta istorija ne tokia jau ir sena, kaip ir pačių Švenčionėlių, kurių atsiradimą, gal tiksliau vystymąsi, sąlygojo nutiestas geležinkelis, pastatyta geležinkelio stotis.

1899 m. Švenčionėliai tapo geležinkelio mazgu, 1880-1914 m. čia veikė vėžių supirkimo bazė, 1897 m. Švenčionėliuose jau gyveno 1340 gyventojų. Tai ne tiek jau ir mažai. Kadangi nei parapijos, nei bažnyčios nebuvo, o iki artimiausios bažnyčios Kaltanėnuose – 10 kilometrų, buvo susirūpinta bažnyčios statyba ir parapijos kūrimu. Tuo laiku Švenčionių dekanato dekanu buvo kunigas, vėliau jam suteiktas kanauninko titulas, Jonas Burba, kuris ne tik palaikė tikinčiųjų norą turėti savo bažnyčią ir parapiją Švenčionėliuose, bet ir dėjo visas pastangas, kad svajonė taptų realybe.

Pirmoji Švenčionėlių medinė bažnyčia pastatyta 1905-1907 metais ir išstovėjo iki 1959 m. rugpjūčio, kai pastačius naują, mūrinę, buvo nugriauta. Dabar toje vietoje stovi paminklas. Oficialiai Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos įkūrimo data galima laikyti 1907 metus, kai buvo gauti visi caro valdžios leidimai. Kalbant apie Švenčionėlių parapijos įkūrimą, negalima nepaminėti Vilniaus arkivyskupo metropolito, barono Eduardo von der Ropo, palaiminusio Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos įkūrimą. Taip pat nesąžininga būtų nepaminėti Mėžionėlių kaimo gyventojų, kurie davė žemės ne tik bažnyčios pastatymui, bet ir kapinėms. Gaila, kad Mėžionėlių gatvė išnyko iš Švenčionėlių žemėlapio, kai norint įamžinti kunigo Bronislovo Laurinavičiaus atminimą, ši gatvė pavadinta Br. Laurinavičiaus gatve. O juk kunigo Bronislovo Laurinavičiaus vardu buvo galima pavadinti kad ir Bažnyčios gatvę, bet, kaip sakoma, kas padaryta, tas padaryta.

Augo Švenčionėliai, ir nedidelė medinė bažnyčia jau sunkiai sutalpino tikinčiuosius, o jų parapijoje jau buvo apie 4000. Reikėjo naujos, erdvesnės. 1929 metais Švenčionėlių parapijos klebonu buvo paskirtas kunigas Ambraziejus Jakavonis, kuris ir ėmėsi žygių dėl naujos bažnyčios Švenčionėliuose statybos, kuri buvo pradėta statyti 1929 metais. Projektą sukūrė architektas Jan Borovski. Šis architektas suprojektavo ne tik Švenčionėlių naująją bažnyčią, bet ir bažnyčias Rūdiškėse, Alionyse, Pabradėje, Jašiūnuose, Naujojoje Vilnioje. Tai buvo žinomas restauratorius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas. Jo darbų sąrašas labai ilgas ir jie yra ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos bei Lenkijos teritorijose.

Neilgai klebonas Ambraziejus Jakavonis kunigavo Švenčionėliuose. Už lietuvišką veiklą jį 1934 iškėlė į Eitminiškių parapiją, o 1943 m. balandžio 24 d. jį žiauriai nužudė Armijos Krajovos smogikai.

Bažnyčios statybos darbus tęsė klebonas Boleslovas Bazevičius. Iki karo pradžios buvo pastatytos sienos, uždengtas stogas. Karas nutraukė bažnyčios statybos darbus, o 1942 m. keršijant už reichskomisaro nužudymą, drauge su parapijiečių grupe buvo sušaudytas ir klebonas Boleslovas Bazevičius, vikaras Jan Naumonskij. Bažnyčios statyba sustojo ilgam, o ir žinant tuometinės tarybų valdžios požiūrį, jos baigimas pakibo ant plauko, bet tas plaukas nenutrūko, kai 1956 m. į Švenčionėlių parapiją klebonu buvo paskirtas energingas kunigas Bronislovas Laurinavičius. Viltis turėti naują bažnyčią Švenčionėliuose vėl atgimė. Puikiai išnaudojęs tuometinėje Tarybų Sąjungoje susidariusią politinę situaciją kunigas Bronislovas Laurinavičius ne tik gavo reikiamus leidimus tęsti bažnyčios statybą, bet ir puikiai organizavo darbus. 1959 metais, praėjus 30-čiai metų nuo statybos pradžios, bažnyčia buvo baigta statyti, o 1959 m. rugpjūčio 9 dieną vyskupas Julijonas Steponavičius ją konsekravo Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios vardu. Keista likimo ironija, ar tokia buvo Dievo valia, bet ir trečias Švenčionėlių bažnyčios statytojas tragiškai žuvo 1981 m. lapkričio 24 d., ir tas tragiškas įvykis neapsiėjo be KGB. Po to buvo kiti klebonai, dabar parapijai vadovauja klebonas dr. Valdas Girdžiušas.

Toks būtų trumpas rakursas į Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos ir Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios istoriją, bet norėčiau paminėti dar vieną žmogų – Aleksandrą Kriaučiūną, kuris rengė bažnyčios užbaigimo projektą. Turint omenyje, kad beveik 20 metų jokie statybos darbai nebuvo vykdomi, jau ir sienos buvo pradėjusios griūti, augo medžiai, parengti projektą ir toliau vykdyti statybas – buvo didelis darbas, Aleksandras Kriaučiūnas puikiai susitvarkė su kunigo Bronislovo Laurinavičiaus iškeltais uždaviniais. Ant pastato priėmimo akto, pasirašyto 1959 m. liepos 22 d., šalia kunigo Bronislovo Laurinavičiaus parašo yra ir architekto Aleksandro Kriaučiūno parašas.

Sunku pasakyti, kaip kunigui Bronislovui Laurinavičiui pavyko rasti tokį atsakingą žmogų, kuris vykdė ne tik architektūros, bet ir techninę priežiūrą, bet pasirinkęs Aleksandrą Kriaučiūną neapsiriko...

Sekmadienį, rugpjūčio 11 d., Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje 12 val. šv. Mišiose giedos „Diemedžio“ choras, kuris po mišių surengs trumpą koncertą.

Algis JAKŠTAS

 

 

 
Reklaminis skydelis