Sodas

Rugpjūčio pradžioje dar galima išgenėti vyšnias ir trešnes. Pirmiausiai pašalinamos džiūstančios, ligų pažeistos šakos. Jei vainikas labai tankus, išpjaunamos neproduktyviausios, stipriausiai augančios.

Išpjaunant vyšnių ir trešnių šakas, paliekamas 5-20 cm ilgio stuobrelį. Kuo storesnė šaka šalinama – tuo ilgesnis stuobrelis. Krūmo formos vyšnių veislių vaismedžių šakos linkę nuplikti. Deranti vainiko sritis vis labiau nutolsta į vainiko pakraštį, o šakų pagrindai lieka tušti. Tokių vaismedžių šakos patrumpinamos. Kitais metais ant jų išaugs naujų ūglių, ir vaisiai vėl megsis arčiau liemens.

Mėnesio pradžioje genimos obelys. Labai svarbu pašalinti statmenai augančius stiprius metūglius, tankinančius vainiką. Pašalinus ūglių perteklių, į vainiką patenka daugiau šviesos, ir obuoliai gražiau nusispalvina.

Jau laikas skinti vasarinių veislių slyvas, kriaušes ir obuolius. Vasariniai obuoliai paprastai sunoksta nevienodai, todėl skinti reiks per kelis kartus. Pirmiausia nuskinami labiausiai sunokę ir didžiausi vaisiai. Vėsiai laikomi vasariniai obuoliai, vartojami ilgiau kaip mėnesį. Nuskintos nesunokusios vasarinės kriaušės labai greit sunoksta, vartojimo brandą pasiekia per 3-6 dienas. Sode renkami ir naikinami kenkėjų ir ligų pažeisti vaisiai.

Retinami seni serbentų ir agrastų uogakrūmiai, nes nuskynus uogas, gerai matyti sutankėjusios šakos, kurias reikia išpjauti. Nuskynus avietes, nupjaunami nuderėję stiebai (nes jie dažnai serga žievėplaiša) ir šiųmečiai silpni stiebai, kiekviename krūme paliekant maždaug po 10 stipriausių stiebų. Pažeistus stiebus reikia sudeginti. Avietės labai plinta į šonus, todėl pagal avietyną vertėtų iškasti 25-30 cm gylio griovelį, į jį dėti plėvelės ar plastiko juostą, kad šaknys nesiskverbtų tolyn, ir užžerti žeme.

Rugpjūčio mėnesį neretai pasitaiko sausrų, todėl sodai kartkartėmis gausiai palaistomi. Žemė turi sudrėkti 20-25 cm sluoksniu. Sekliai laistant, augalų šaknys „viliojamos“ į dirvos paviršių ir dėl to jos greičiau sunaikinamos įdirbant žemę. Vejoje pasodintos obelaitės, kriaušės ar kiti vaismedžiai ne visuomet atrodo taip gražiai kaip vejos kilimas. Dažnai vaismedžiams trūksta drėgmės. Kad vanduo pasiektų augalo šaknis, patartina geležiniu 20 cm skersmens grąžtu padaryti skyles, į kurias gausiai pilti vandenį. Išgręžus skyles galima įkasti drenažo vamzdelius, kurie palengvins laistymą. Jais iki šaknų zonos pateks ir lietaus vanduo. Jauniems medeliams daromos 3 skylės, kasmet dar po vieną daroma papildomai. Ketverių metų amžiaus – reikia 10 skylių. Skylės daromos nuo vainiko vidurio. Pačios aktyviausios šaknys vainiko šakų plotyje. Šaknys užima 1,5 karto didesnį plotą, negu šakos.

Žieminių veislių obelys, kurių vaisius galima ilgai laikyti per žiemą, rugpjūčio pirmoje pusėje purškiamos 0,6 proc. kalcio salietros tirpalu, o mėnesio pabaigoje – 0,7 proc. Minėtos trąšos pagerina vaisių kokybę ir laikymąsi. Iki rugpjūčio vidurio baigiami akiuoti vaismedžiai.

Nuo rugpjūčio vidurio – geriausias laikas sodinti braškes. Sodinami braškių sveiki daigai, įsigyti iš specializuotų ūkių, kurie augina sodinamąją braškių medžiagą, į iš anksto gerai paruoštą nepiktžolėtą dirvą. Esant sausrai, pasodintus braškių daigus reikia gausiai palaistyti.

Daržas

Ir šį mėnesį svarbu gerai prižiūrėti augančias ar pradėjusias bręsti daržoves. Todėl ravimos piktžolės, purenami tarpueiliai, kovojama su daržovių ligomis ir kenkėjais.

Dauguma svogūnų pasodinti iš sėjinukų subręsta rugpjūčio mėnesį. Jie raunami sausu oru, kai daugiau kaip pusė laiškų nuvysta. Nurautus svogūnus geriausia sudėti ant lysvių ir 6-10 dienų laikyti lauke, kur gerai išdžiūsta ir užsidaro jų kaklelis. Tik gerai išdžiovintos ropelės gali laikytis per žiemą. Kartais dalis svogūnų būna su storais, ne visai subrendusiais kakleliais, todėl blogai laikosi, juos reikėtų atskirti ir pirmiausia suvartoti. Svogūnai, pasėti iš sėklų, dar auga, todėl derlius bus imamams tik rugsėjo mėnesį.

Normaliai derančių agurkų neverta tręšti, tačiau pastebėjus deformuotų vaisių, reikia laistyti trąšų tirpalais. Jeigu agurkai į galą nusmailėję (trūksta azoto), tręšiami amonio salietros tirpalu (15 – 20 g/10 l vandens), jeigu sustorėję (kalio trūkumas) – kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (20 g/10 l vandens) arba kalio sulfato tirpalu (30 – 40 g/10 l vandens). Drėgmės dirvoje turi būti per visą agurkų derėjimo laikotarpį. Agurkai skinami kas antrą dieną, nes peraugusieji stabdo naujų vaisių mezgimą, sumažėja derlius. Skinant agurkus nereikėtų jų traukti nuo virkščios, o skinti pasukant, nykščiu paspaudus kotelį. Geriausia agurkus skinti apsiniaukusią dieną arba anksti ryte. Tada jie būna neapvytę, geriau laikosi.

Pomidorai lauke rugpjūtį intensyviausiai dera. Juos reikėtų laistyti reguliariai, bet saikingai. Nuo per šlapios dirvos pradeda trūkinėti vaisiai. Nokstantys pomidorai gali pradėti trūkinėti ir nuo gausaus lietaus. Kad nuskinti įtrūkę pomidorai nepradėtų pelyti, ilgiau laikytųsi žaizdas galima pabarstyti rupia druska. Rugpjūčiui įpusėjus, pomidorų jau neverta tręšti biriomis trąšomis, ypač kai jie jau nustoja augti dėl liūčių, sausrų, ar vėsaus oro. Šiuo atveju geriau juos nupurkšti mineralinių trąšų tirpalais su pagrindinėmis maisto medžiagomis ir mikroelementais. Purškiama trąšų tirpalais. Jie turi būti 0,5 – 1 proc. koncentracijos, bet azoto trąšų. Rugpjūčio viduryje nuskabomos lauke augančių pomidorų viršūnės, nes dabar naujos kekės nespės užauginti ir subrandinti vaisių. Virš paskutinės kekės paliekami 2 – 3 lapai. Be viršūnių pomidorai užaugs stambesni ir greičiau sunokins vaisius.

Plėvele dengtuose neaukštuose šiltnamiuose neverta pomidorus auginti iki stogo. Virš 6 – 7 kekės gnybiamos jų viršūnės, virš paskutinio žiedyno paliekama po 2 – 3 lapus. Patrumpintais stiebais pomidorai užaugins stambesnius vaisius. Sudžiūvusius, pageltusius ir ligotus pomidorų bei agurkų lapus, pūvančius vaisius būtina nuskinti ir išnešti iš šiltnamio ar daržo ir giliai užkasti, kad neliktų ligų sukėlėjų. Jei norima turėti agurkų ar pomidorų sėklų, tai reikia atrinkti sveikus, derlingus ir visiškai subrendusius, charakteringus veislei vaisius. Galima pasirinkti žirnių, pupelių, krapų, kalendrų ir kt. sėklų kitų metų sėjai. Sėklas verta rinkti tik nuo nehibridinių daržovių veislių.

Nurovus ankstyvosios sėjos ridikėlius, salotas, nukasus ankstyvąsias bulves, nupjovus ankštinių augalų antžeminę dalį (likusios šaknys papildys dirvą azotu), dar galima į paruoštą dirvą pasisėti špinatų, salotų, ridikėlių, krapų, pipirnių, kurių derlius bus rudenį. Daržo pakraščiuose, kad netrukdytų kitiems darbams, verta pasisėti daugiamečių daržovių – žieminių svogūnų, rūgštynių, rabarbarų.

Dabar dar galima patręšti gūžinius kopūstus ir kitas kopūstines daržoves, nes jų derlius bus imamas dar negreitai. Saulėtomis ir šiltomis dienomis žiedinių kopūstų galvutės greitai patamsėja ir išretėja. Kad taip neatsitiktų, jas reikėtų pridengti šiek tiek įlaužtais lapais. Briuselio kopūstų gūželės geriau augs, jeigu mėnesio pabaigoje bus nulaužytos jų viršūnės. Brokolių pirmieji žiedynai jau nupjauti, lapų pažastyse auga nauji. Kad šoniniai žiedynai gausiai derėtų, dirvą aplink augalus galima supurenti, brokolius palaistyti ir papildomai patręšti 0,2 proc. kompleksinių trąšų tirpalu su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Jie pjaunami maistui, kol žiedynuose žiedai dar neišsiskleidę, o žiedkočiai jauni, nesukietėję. Pradėjusių žydėti, maistui netinka nei žiedkočiai, nei žiedynai.

Kad išaugtų dideli moliūgai, ant vieno augalo paliekama ne daugiau kaip po 4-5 vaisius ir prikerpamos viršūnės. Kad nuo drėgmės pertekliaus vaisiai nepradėtų pūti, po jais geriausia padėti lenteles.

Perkasamos seniau sukrautos komposto krūvos.

Gėlynas

Dabar pats jurginų žydėjimas. Jie žydės gausiai, jei dažnai bus pašalinami nužydėję žiedai, palaistomi vandeniu, patręšiami kompleksinėmis trąšomis. Jeigu jurginai per sekliai pasodinti, apkaupiami, kad neišlūžinėtų stiebai.

Kadangi rugpjūtį oras dar gana karštas, ir jei trūksta drėgmės, visus dekoratyvinius augalus būtina palaistyti, nuolat šalinti nužydėjusius žiedus, purenti dirvą, naikinti piktžoles, patręšti dar 2 kartus kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, purkšti nuo ligų ir kenkėjų.

Rugpjūčio pradžioje sodinami į gėlynus jau sudygusius vėlyvio (Colchicum) svogūnai. Jų žiedai džiugins rugsėjį – spalį. Lapus vėlyvis išaugins tik pavasarį.

Šienaujama veja, per sausras laistoma, šį mėnesį tręšiama dar 2 kartus kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu. Pradedamos rinkti vienmečių, dvimečių ir kai kurių daugiamečių – auskarėlių, muilinių gubojų, zundų, karpatininių katilėlių, lubinių, eleborų, sumedėjusių bijūnų sėklos.

Birželį pasėtas našlaites, saulutes, neužmirštuoles, piliarožes, rusmenes, rugpjūčio pabaigoje reikia sodinti į pastovią vietą gėlyne, 20 cm atstumu. Svarbu apžiūrėti, ar neauga laukinės rožių atžalos, jeigu yra – sekatoriumi nukerpamos žemiau žemės paviršiaus.

Rugpjūtis – tinkamiausias laikas pavasarį ir vasarą peržydėjusioms daugiametėms gėlėms – bijūnams, ankstoms, burbuliams, astilbėms, gvaizdėms, pentiniams, alpiniams astrams, šiušelėms, bergenijoms, kurpelėms, pakalnutėms, bruneroms, plautėms, alūnėms ir kt. padauginti ir persodinti.

Iškasus šių gėlių kerus, prie senųjų stiebų matosi rausvi arba balti augimo pumpurai. Kerus geriausia dalyti į tiek dalių, kad kiekvienas sodmuo turėtų po 2-3 augimo pumpurus ir tiek pat šaknų. Sodmenys sodinami į rūpestingai paruoštą ir kompostiniu pūdiniu patręštą dirvą. Pasodinus gerai palaistoma, apmulčiuojama durpėmis. Nelygu gėlių ilgaamžiškumui, vienoje vietoje jos gali augti kelerius metus.

Dauginamos lelijos. Nuo tigrinės lelijos (Lilium tigrinum) stiebo nurenkami maži stiebiniai svogūnėliai ir pasodinami sekliuose grioveliuose lysvėje, užpilami durpėmis ir palaistomi.

Sodinamos ar persodinamos lelijos. Jos mėgsta šiltą, saulėtą vietą ir svarbiausia dirvą su laidžiu podirviu. Molingą, sunkią dirvą verta gerinti smėliu ir puriu kompostu. Į sodinimo griovelį beriama žvyro, paskui smėlio sluoksnis, į kurį ir sodinami lelijų svogūnai. Taip paruoštoje net sunkioje dirvoje vanduo nestovės arti paviršiaus. Virš svogūno žemė turi būti lengva ir trąši, kad pridėtinės šaknys gautų pakankamai maisto medžiagų. Svogūnai sodinami tokiu gyliu, kad žemių sluoksnis virš svogūno viršūnėlės būtų dvigubai storesnis negu jo aukštis. Dideli, plokščios formos svogūnai sodinami giliau, t.y. užbertas žemių sluoksnis turi būti 3 kartus storesnis negu svogūno aukštis.

Baltąją leliją (Lilium candidum) reikia persodinti kol nepasirodė naujas stiebas, o dygsta jis maždaug rugpjūčio pabaigoje.

Sodinamos smulkiosios svogūninės gėles: žydrės, krokai, margutės, snieguolės, scylės, pavasarinės leukonijos ir kt. 6-10 cm gylyje.

Iš žemės iškastus tulpių ir kitų svogūninių gėlių svogūnėliai, kurie bus sodinami rudenį, reikėtų laikyti nuo pelių ir žiurkių apsaugotoje vietoje. Ypač graužikai mėgsta tulpių svogūnėlius, nesiimant laiku priemonių galima turėti didelių nuostolių. Geriausia svogūnus laikyti sandariai uždarytus, tinka plastikinės dėžutės su skylutėmis. Spąstais ir masalu graužikai nesidomi, jei gali prieiti prie tulpių svogūnų.

Nuo rugpjūčio vidurio metas sodinti įvairius spygliuočius. Geriausia nusipirkti išaugintus vazonuose ar konteineriuose – patogiausia tokius augalus pasodinti, jie lengvai prigyja. Taip pat laikas persodinti į nuolatinę augimo vietą visus jaunus spygliuočius, prieš metus ar dvejus pasodintus. Juos reikia iškasti tik su žemėmis prie šaknų, lengviau prigis.